Man gera, kai šilta, bet jau norėjau, kad visa tai baigtųsi. Na, kad galėčiau užsidaryti balkono duris, nes jos visą vasarą atidarytos. Sugalvojau tokią mažą apgaulę, kaip pataupyti elektrą. Turiu tą ventiliatorių, kuris naminį orą suka aplink save ir nuo to man darosi šiek tiek vėsiau. Tačiau, manau, kad tai apgaulė.
Bet kai aš dabar kaip žvirblis nuo šakos ant šakos šokinėjau per visus elektros tiekėjus, turiu baimės, kad tai nesibaigs geruoju. Ne veltui liaudis sugalvojo posakį: „Nuo vilko bėgo, ant meškos užšoko.“ Jaučiu, kad ir kur nušoksiu, man pigiai nesigaus. Todėl sumąsčiau daryti skersvėjį, kad naktį pro visus langų plyšius ateitų vėsuma. Kiek ten tos vėsumos, bet vis tiek.
Aš seniau nelaukdavau pavasario. Pajusdavau, kad jis ateina, ir iškart apsiverkdavau, nes reikėdavo eiti ruošti daržą sodinimui. Kasti, ravėti, akėti, apkaupti, laistyti. Vos tai prisimenu, iškart manyje numiršta visi drugeliai ir sukrenta į sėdimąją. Ir vaikštau su užpakaliu, pilnu mirusių drugelių. Vergovė, kurios negaliu iki šiol suprasti. Atidaviau savo daržą ir dabar verkiu iš džiaugsmo, kad atėjo pavasaris. Nebesu mirusių drugelių tvirtovė.
Pasakykit man – ar sveika kiekvieną rytą nubusti trimis valandomis anksčiau, nei planavai, su keiksmažodžiu lūpose?
O vasarą aš jaučiu savyje didelę nuodėmę. Aš galvoju apie vieno žmogaus mirtį, nes manau, kad tik tai išspręstų mano problemą. Dar yra kitas variantas – jei tas žmogus išvyktų gyventi už jūrų marių. Bet žinau, kad to nebus, todėl sakau, kad mano problema išsispręstų, jei kuris nors iš mūsų mirtų.
Baisu... Pati baisiuosi nuo to, ką sakau. Bet pasakykit man – ar sveika kiekvieną rytą nubusti trimis valandomis anksčiau, nei planavai, su keiksmažodžiu lūpose? Ir taip garsiai išrėktu, kad net ir širdis nubunda? Nes šiaip širdis nubunda po pietų.
