Aš tikrai buvau Barselonoje, bet kažkodėl taip menkinančiai pavadinti šį didingą miestą net nebūtų šovę į galvą, nors girdėjau, kad vietiniai taip ją vadina. Bet juk jei šeimoje tėvą visi vadina „Bosu“, aš atėjusi į svečius nepulsiu jam sakyti: „Bose, ar gali man padaryti kavos?“ Manau, kad ir po dešimto vizito neišdrįsiu taip pasielgti.
Lygiai taip pat jaučiuosi, kai girdžiu sakant „mūsų Lietuvėlė“. Kaip kažkokia paukštužėlė vargdienėlė.
Mažybiniai, maloniniai žodžiai man patinka, bet ne visur tinka. Aš gyvenu Lietuvoje, o Lietuvėlė – tai kažkokia šalies parodija. Kaip lietuvių liaudies dainose „bernužėlis“ turi tokį pašlemėko atspalvį, o bernelis - tai būsimų vestuvių pranašas.
