Ir štai aš matau, kaip ji tiesiu taikymu šauna prie elektros lizdo. Ir puikiai suprantu, kad tik pažiūrėti jai, žinoma, neužteks, todėl iš toli šaukiu: „Negalima!“ Jos tėvas atsisuka į mane ir aš pamatau tas akis, kurios vaikystėje mane varstydavo lyg durklais, kai aš, jų manymu, buvau neteisi.
Ir aš išgirstu, kad esu gimusi sovietiniais laikais, todėl patyriau traumą ir dabar traumuoju kitus. Kad vaikas negali girdėti žodžio „negalima!“. Todėl, kad viskas dabar yra galima. O jei trinktels elektra per pirštus, tai ji kitą kartą to nebedarys.
Aš pasibaisėjusi klausiu: „O jei atsitiks taip, kad nebeliks to, kuris galėtų viską daryti? Jūs tada pasidarysite kitą vaiką? Kad jam irgi viskas būtų galima?“
Vaikas negali girdėti žodžio „negalima!“. Todėl, kad viskas dabar yra galima.
Man jau ramesniu balsu paaiškina, kad reikia turėti laiko viską vaikui išaiškinti. Taip... dešimties mėnesių vaikui atskaitau paskaitą apie elektros paskirtį ir pavojus. Žodžiu, taip – aš dešimtoje klasėje nieko nesupratau apie fiziką, o mano dešimt mėnesių anūkė supras?
Neradom kompromiso ir numetėm temą į šoną, bet aš jos nepamiršau. Nes ji man rūpi.
