Visi žvėriukai į mane žiūrėjo su liūdnu priekaištu, nes matė, kad mes su tais dvokiančiais varguoliais esame iš tos pačios genties. Mes, žmonės, kurie vieni kitiems demonstruojam gyvūnus nelaisvėje, kad pasipuikuotume vieni prieš kitus ir uždirbtume pinigų.
Viename narve tupėjo beždžionėlė. Nedidelė, jaunutė. Susirietusi priminė nedidelį pilką arbūziuką. Išdrįsau atverti narvą. Ji atsargiai užsikeberojo man ant pečių ir apsikabino mano galvą. O aš pasijutau kaip mama. Ji tą suprato. Abi valgėm vaisius, gėrėm vandenį. Atėjo mano vaikai ir ji ant jų šaukė. Neleido jiems prie manęs prisiartinti.
Pasilikau miegoti darbo vietoje kartu su ja. Ilgai negalėjau užmigti galvodama apie mūsų abiejų likimą. Ji patikėjo, kad su manimi bus jos ateitis. Aš žinojau, kad taip nebus.
Kitą dieną atvyko šeimininkai. Naujoji mano draugė prie manęs nieko neprileido. Šaukė ir visiems daužė per rankas.
Parlėkiau namo verkdama ir atitempiau didžiulį meškiną, kad ji turėtų į ką įsikabinti ir užmigti. Kai ją atnešė po pasirodymo, ji apsimetė, kad manęs nemato. Kai ją įdėjo į narvą, ji mano atneštą meškiną pradėjo daužyti, mušti, šaukti ir aš, nepakėlusi to vaizdo, išbėgau namo.
Jaučiausi kaip išdavikė. Ką reiškia jaučiausi?! Aš ir dabar taip jaučiuosi.
Juk mes tampam atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname.
Iki šiol sugrįžta tas jausmas, kad jei negali padėti, nereikia daryti nieko, jei tavęs neprašo.
