Aš niekaip negaliu užmiršti šios datos, nes mano namų langai visi atsukti į mokyklą. Kasdien ją matau, ką bedaryčiau. Plius, tai mokykla, kurioje aš buvau ta pirmokė, kuri pirmoji teliuskavo varpelį skelbdama naujų mokslų pradžią. Ir, žinoma, naujos mokyklos atidarymą.
Bet to galėjo ir nebūti, nes man buvo tik 6 metai. Per maža. Ir jei man tėvai nemelavo, tai pati susitvarkiau savo reikalus. Nuėjau pas mokyklos direktorių, kuris gyveno kitame name ir, užlipusi ant taburetės, pasakiau jam ilgą eilėraštį.
Kad jam neatrodytų, jog aš tam ilgai ruošiausi, nuo stalo paėmusi laikraštį, jo šeimai perskaičiau šauniųjų kolūkiečių šaunius pasiekimus kažkokiame šauniame kolūkyje. Nežinau, kas labiau suveikė, bet mane priėmė. Buvau klasėje jauniausia. Protingiausia ir... labiausiai nutrūkusi nuo vadžių. Klasės draugus bausdavo pasodindami į mano suolą.
Nežinau, kas labiau suveikė, bet mane priėmė.
Rašiau, skaičiau, paišiau ir buvau laiminga. O po to prasidėjo nesąmonių kampelis. T. y. kažkokie gudručiai nusprendė išbandyti, kiek ant mūsų galima užkrauti mums nereikalingų žinių. Ir beveik tuo pačiu metu, kai prasidėjo paauglystė. Tau tik „jis“ galvoje, o mokytoja tavęs klausia: „Kas yra stačiojo trikampio smailiojo kampo ir kito statinio santykis?“
