Ir atlapatavo koks tai puolęs angelas, kuris neturėjo teisės patekti į kapines. O patekti norėjo. Labai. Tai vat kiti, arkangelai ir mažesnio rango angelai, jo neįleido. Stumdėsi, grūmėsi visi ir pasipylė plunksnos. Kas laimėjo – neaišku. Bet iš plunksnų kiekio viena aišku, kad nuodėmingasis angelas stipriai nukentėjo.
O kai fantazija užleido vietą protui, pradėjau dairytis aukos. Dabar tiek daug aplink lapių ne lapių, kad net liūdna darosi. Į nušiurusius šunis panašios ligotos lapės jau nebeprimena gražuolių gudruolių iš vaikiškų knygučių. Jos patapo tokiomis didelėmis žiurkėmis, kurios vagia mano draugių vištas. Be jokios sąžinės graužaties.
Šiukšles išmesti prie kapinių? Kas mums atsitiko, žmonės?
Bet iš kur prie kapinių vištos? Tiesa, pusę metų čia gyveno šuo. Vos tik ateini, jis tave iškart pasitinka, lyg kapinių sargas. Bet jau kuris laikas ir jo nebesimato. Papasakojau savo draugei apie liūdną įvykį prie kapinių, o ta mane pastatė į vietą. Kartu su mano naivumu. Tai stovim abu kampe – aš ir mano naivumas, ir klausom tikros tiesos. Apie tai, kad jau mėnuo kaip kažkas atvežė ir prie vartų išpylė maišą plunksnų. Tiesiog atsikratė nereikalingom šiukšlėm. Ir skraido jos dabar visur, kol visiškai išsiskraidys. O jų tu nei sugausi, nei surinksi.
Šiukšles išmesti prie kapinių? Kas mums atsitiko, žmonės? Ar dar yra kas nors, ko mes bijome? Gerbiame?