Vedžiau puikias puikių žmonių vestuves. Buvo smagi šventė, linksmi ir šviesūs svečiai, nežiūrint į tai, kad buvo daug svetimšalių.
Problema ne juose, o manyje, nes tomis kalbomis, kuriomis jie kalbėjo, aš visiškai nesinaudoju savo gyvenime. Todėl daugiau naudojau gestų ir mimikos priemones, kas visiems kėlė daug juoko. Be to, meilės šventėje ir tie žodžiai vis apie tą patį – meilė, laimė ir vaikai.
Tačiau atėjo ta akimirka, kai tėveliai turėjo nešti namų židinio simbolį – degančią žvakidę. Jaunieji norėjo užsienio svečiams parodyti dalį savo tradicijų. Ir, kai prie degančios žvakelės pradėjo rikiuotis pulkai, aš stovėjau išsižiojusi. Tradiciškai eina keturi žmonės. Du tėvai ir dvi motinos. Geriausiu atveju.
O šiuo atveju jų buvo beveik dvidešimt žmonių. Tėvai, pasirodo, išsiskyrę ir jie atėjo su savo naujom antrom pusėm, su antrų pusių vaikais ir su savo mažom bendrom atžalom. Bandžiau gestais paaiškinti, kad gal tie du mažiukai, susimušę kam nešti žvakelę, tegul palaukia prie stalo? Tačiau tėveliai su šypsena veide mane pastatė į vietą.