Ir štai netyčia (meluoju, beveik tyčia) patenku į šventę, kurios norėčiau išvengti. Jau kokie metai vengiu vestuvių kaip kokio maro. Nes ilgą laiką tai buvo mano pajamų šaltinis. Na, kad jose pabūčiau lietuviškąja „tamada“. Kažkodėl žodis „vedėja“ man nepatinka. Atrodo, kad žmonės nežino, kur eiti, ir staiga pasirodo visiška neišmanėlė ir pabando juos nuvesti į tą vietą, nors pati nežino, kur tai yra. Vedėja, nežinanti kelio ir klaidinanti einančiuosius.
O dar baisiau, kai paprašydavo pravesti klasiokų susitikimus. Žmonės susitinka po daugelio metų, kad pakalbėtų apie jaudinančias jaunystės patirtis ir akimirkas. Apie meiles ir nelaimes. Apie įvykius, iš kurių tik jie gali juoktis, nes tik jiems tie nuotykiai yra juokingi ir įdomūs. Ir čia pasirodo iš mėnulio nukritusi bobelė, kuri nė vieno nepažįsta! Nei auklėtojos, nei Vyckos, nei Vidotės! Ir pradeda visiems trukdyti kalbėtis. Klasės draugai norėtų prisiminti viską. Ir kartu, ir atskirai, sukišę nosis į krūvą. Na, apie tai, kas jiems nutiko jaunystėje.
Bet jiems to daryti neleidžia nepažįstama bobelė. Kalba visą vakarą nesąmones, pasakoja būtus ir nebūtus dalykus, kad tik neatrodytų, jog per mažai dirba. Tiesiog jai moka pinigus už tai, kad ji neleistų jiems daryti to, dėl ko jie susirinko! Ir kas juokingiausia, kad jie patys ir moka tuos pinigus! Kažkaip protu nesuvokiama situacija.
