Nors savo tuo metu neturėjau. Ir net nepajutau, kaip visur, kur kalba pasisukdavo apie automobilius, aš kaišiodavau „Citroën“ privalumus. Jau kokia gerulė ta mašinytė, tai trūksta žodžių. Jau tie prancūzai kokį šedevrą sukūrė, tai net sunku apsakyti. Ir kokie yra idiotai tie žmonės, kurie pasirenka kitas vairavimo priemones. Nors net neįsivaizdavau, kaip ta mašina – „Citroën“ – atrodo.
Mano mylimasis alpdavo nuo džiazo. Man ta kvaila garsų kakafonija keldavo įsiūtį. Tačiau aš mylėjau žmogų, kuris mylėjo džiazą. Tos muzikos mano kaime niekas nebuvo net girdėjęs. Ir turbūt net jei būtų išgirdę, nebūtų norėję toliau jos klausytis. Bet pradėjau vaidinti, kad aš be džiazo tai nė dienos neišgyvenu. Jau kaip man patinka džiazas, tai net negaliu apsakyti. Ryte pirma jį užsidedu klausyti, o tik tada einu į tualetą. Ir visi man pradėjo dovanoti džiazo plokšteles, nes nepažinojo, anot jų, didesnio džiazo gerbėjo nei aš.