Pats baisiausias dalykas, kai nepatogu paklausti ir tu palieki ore kabėti informaciją. Tą, kurią privalėjai sužinoti. O kai ateini ir pamatai, kad viskas yra kitaip, tada mekeni kaip ožys: „O aš tai galvojau, kad...“ O kas tau liepė galvoti ir susigalvoti? Galėjai pasiklausti ir viską susižinoti. Ir nei tau, nei žmonėms nebūtų problemų. Nes visi apie viską galvojam skirtingai.
Mane pakvietė pravesti nedidelį šventinį jauno vyro jubiliejų. Aš jau turėjau susimąstyti, kad gal kažkas ne taip, kai mane, gyvenime pabuvusią moteriškę, kviečia pravesti mano sūnaus bendraamžio jubiliejaus. Kam jums bobutė, kai aplink tiek aktyvaus, spurdančio jaunimo?
Juk eidami miegoti mes įsipatoginame, kad mums būtų patogu? Tai kodėl negalime įsipatoginti gyvenime?
Atsargiai paklausiau, kas bus, kur bus ir keli bus. Bus savi (kieno „savi“?), dešimt žmonių ir dar pasakė adresą, kur tai vyks. Nepatogu buvo toliau klausinėti. Jie nerutuliojo kalbos, o aš stipriai ir nelaužiau. Nepatogu...
Atvažiavau. Į vietą. Pirtyje. Jie, jauni pliki vyrukai, su rankšluosčiais ant klubų (rankšluosčiai vis krito žemyn) ir aš – tarpdury, nes viduje man vietos nebebuvo. Jie su žuvimi ir alumi prie stalo, o aš su skrybėle, ant pečių šalis iš gagos plunksnų ir viena koja lauke, kita viduje.
