Ten, kur baigiasi miesto riboženkliai, atrodo, prasideda kitas gyvenimas. Gyvenimas, kuriame gerokai mažiau skubėjimo.
Aleksandravo kaime į Sodų gatvės 6 numeriu pažymėtą pastatą vietos gyventojai ateina ir pasiklausyti koncerto, ir pasiimti knygų, ir tada, kai sušlubuoja sveikata. Kultūros namai, biblioteka ir medicinos punktas – visos šios tris įstaigos Aleksandravo kaime telpa po vienu stogu.
Antrame aukšte įsikūrusioje bibliotekoje jau daugybę metų šeimininkauja Virginija. Nors ji kilusi iš Vėžaičių krašto Gargždų rajone, tačiau jau 33 metus gyvena Aleksandrave. „Čia gyvenu daugiau nei pusė savo amžiaus“, – sako V.Pokvytienė.
– Virginija, turbūt teisingiausia jus pavadinti kultūros lauko žmogumi? Kultūra jus lydėjo visą gyvenimą?
– Mes abu su vyru tokie. Aš savo vyrą sutikau Rokiškio kultūros mokykloje. Abu baigėme režisūrą. Jis kiek anksčiau, aš šiek tiek vėliau.
Savo bendrą gyvenimą pradėjome Šilalėje, vėliau – Vėžaičuose. Tačiau niekur negavome būsto. Mano vyras augęs vaikų namuose, jis vis naiviai tikėjo, kad iš vaikų namų išėjusius jaunuolius valstybė turi aprūpinti būstu. Tik buvo kuklus, pats neprašė, matyt, todėl ir negavo.
Tada vyras pakeitė profesiją, nes kaimuose reikėjo žemdirbiškų profesijų. Jis stojo mokytis į Klaipėdos technikumą ir taip iš režisieriaus tapo zootechniku. Čia, Aleksandrave, mums pasiūlė kur gyventi. Nes čia reikėjo gyvulininkystės specialisto. O aš didžiąją savo gyvenimo dalį išties praleidau kultūros lauke.
– Be to, esate keturių vaikų mama.
– Keturis vaikus užauginau, tik liko trys. Vienas sūnus žuvo avarijos metu. Laidojom 26-erių. Čia, šiame kaime avarija įvyko. Sūnus patyrė stuburo traumą. Gydymas tęsėsi metus, tačiau baigėsi nelaimingai. Sunku apie tai kalbėti.
Liko dukra ir du sūnūs. Jauniausias – 16 metų pagrandukas.
– Darbas, keturi augantys vaikai. Nebuvo lengva? Apskritai, kaip auklėjote vaikus?
– Vaikai patys augo, neturėjome laiko auginti. Bet kai tėvai šiek tiek nušokę, tai ir vaikai tokie. Visus keturis vaikus „paženklino“ šunys - visi buvo apkandžioti. Ligoninių neprireikė, bet randų buvo. Jei dabar taip būtų, tai iš mūsų gal vaikus atimtų (juokiasi).
– Ir kukliai nutylite, kad jūsų dukra Nerita – operos solistė.
– Iš kur žinot?
– Žmonės apie jus pasakojo. Kaip dukra susidomėjo dainavimu?
– Dukra visą laiką svajojo studijuoti anglų kalbą. Net būdama 12 klasėje kalbėjo apie anglų kalbos studijas. Taip nutiko, kad tais metais įvedė valstybinį anglų kalbos egzaminą. Jai reikėjo aukščiausio lygio.
12 klasėj, jau po Naujųjų metų, ji sugalvojo stoti į operą, nebaigusi muzikos mokyklos!
Pamenu, buvo tėvų susirinkimas, nuvažiavome su vyru. Per susirinkimą kalbėjo anglų kalbos mokytoja. Ji sakė: aš neturiu žodžių, tėvai, ar jūs įsivaizduojate, ar jūsų dukra įsivaizduoja, kad ji labai gerai moka angų kalbą?
O mes - ką? Nei mes girdim, nei mes žinom, kaip ji moka. Žinom, kad ji nori anglų kalbą studijuoti. Bet, sakė mokytoja, jei ji kalba angliškai, tai nereiškia, kad ir rašo gerai; tai ką jūs galvojote?
Mudu pratylėjome, ir tiek. Po Naujųjų metų vyko „Dainų dainelės“ konkursas. Mokyklos direktorius kviesdavosi įvairių tautybių atstovus, bendraudavo ir su žydais. Tada atvažiavo žydų delegacija, o Nerita padainavo žydišką dainelę.
Nuo to viskas ir prasidėjo. Muzikos mokytoja pasiūlė Neritai dalyvauti „Dainų dainelės“ rajoniniame ture. Nuvažiavo, padainavo. Laukiame vertinimų. Viena mokytoja iš meno mokyklos mums sako: taip gražiai dainuoja, bet jūs supraskit, juk ji nelankė muzikos mokyklos.
Mes nieko nesupratom. Ką tai reiškia, lankė ar ne? Vertinkit, kaip dainuoja. Tada Nerita nepateko į kitą turą, bet pasakė: stosiu į operą. 12 klasėj, jau po Naujųjų metų, ji sugalvojo stoti į operą, nebaigusi muzikos mokyklos!
Ką reikėjo daryti? Muzikos mokytoja tada patarė, kad reikia skubiai mokykis solfedžio, natų.
Natas ji žinojo tiek, kiek mokykloje per muzikos pamokas mokė. Mokytoja privačiai pradėjo mokyti ją natų. Po penkis litus už pamoką, berods.
– O jūsų šeimoje yra dainuojančių?
– Aš ausis turiu, bet balsas labai ribotas. Mano mama kaimo giesmininkė buvo.
Kol mes Neritą „įkišom“ mokytis... Pasakai, kad nebaigusi muzikos mokyklos, ir iš karto su tavimi niekas nekalba. Čia apie stojimą kalbant.
Važiavome į Klaipėdą. Sako: kad labai norit, atvežkit. Katedros vedėja išklausė jos solinio dainavimo, tačiau nepriėmė. Pasiūlė kitą konservatoriją, bet ten tais metais solistų kurso nerinko.
Kur dar? Buvo jau vasara. Galiausiai priėmė Kauno J.Gruodžio konservatorija. Ji ten ir mokėsi. Baigė muzikinį pasiruošimą, ir paskui jau prasidėjo jos epopėja.
Baigusi mokslus Kaune norėjo toliau tęsti studijas Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje. O ten nepriima taip sau. Ir vėl klausimas: ką dabar daryti?
Kaip tik kažkokiame Plungės laikraštyje pasiskaitėme, kad Giedrė Kaukaitė yra iš Plungės kilusi. Buvo interviu su ja. Skambinome G.Kaukaitei. Galiausiai Nerita įstojo.
Baigė bakalauro ir magistro studijas, vėliau dar vienas magistro studijas baigė Hamburge.
– Nerita – retas vardas.
– Kai skambinome G.Kaukaitei, ji paklausė, koks dukters vardas. „Nerita“, – sakau. „Tai koks?“. „Nerita“. „Aš suprantu, kad ne Rita, bet koks?“
Mūsų visų vaikų vardai tokie. Eitaras, Oresatas, Nerita ir Ingvaras.
– Iš kur tokie vardai?
– Iš vardyno. Susėsdavom su vyru, susirašydavome labiausiai patinkančius, o paskui braukydavom ir atmesdavom. O paskutinį – Ingvarą – rinko vaikai. Nė vienas vaikas dėl vardo nepriekaištavo. Sakė, kad gerai jautėsi su tokiais vardais.
– Virginija, ketvirtąjį vaiką gimdėte jau vėlokai. Kiek jums buvo metų?
– 44.
– Ne kiekviena moteris pasiryžtų gimdyti peržengusi 40-metį.
– O kur bedingsni? Tada mes ūkininkavome ir auginome krienus. Mūsų ūkis prasidėjo nuo 600 vištų, paskui buvo 5 karvės, 10 paršavedžių ir 28 hektarai krienų.
Sūnūs jau buvo dideli, jie pagelbėdavo. Buvome nusipirkę kombainą krienams kasti. Ir ten visą dieną, nuo ryto iki vakaro, supiesi tame kombaine krienų šaknis rūšiuodamas.
Ir supo supo, galvoju, matyt užsupo, dėl to blogai jaučiuosi. Paskui galvoju: reikia eiti pasitikrinti. Ir nuėjau.
– Koks jausmas sužinoti, kad laukiesi, kai vaikai jau užaugę?
– Tris pirmuosius savo vaikus apverkiau. Man buvo savęs gaila, kad turėsiu gimdyti, kad planai griūna. Juk raudonu diplomu Rokiškio kultūros mokyklą baigiau, galvojau apie tolimesnes studijas.
O kai sužinojau, kad laukiuosi ketvirtojo, mums buvo smagu. Tai buvo netikėtas nuotykis gyvenime. Niekas apie tai nežinojo, tik mes su vyru. Niekas nesuprato iki aštuonių mėnesių.
– O vaikai?
– Irgi ne.
– Kaip pasakėt vaikams?
– O ar mes pasakėm? Bobos pasakė. Dukra jau Kaune studijavo, retai tematydavo mane. Sūnūs matydavo, sakydavo: mama, tu pabėgiok truputį, na, kaip tu atrodai?
Tada, pamenu, atėjo kaimynė. Kieme buvo vyresnysis sūnus. O ji: Virga, ką tu čia slepi, ko niekam nesakai?
– O iš kur ji žinojo?
– Iš kažkur. Gal iš medicinos felčerės. Sūnus jautriai sureagavo. Sako: mama?! Dabar jam 40 metų, jo žmonai panašiai. Kai jo žmona sulauks 43–44 metų, aš jam būtinai priminsiu (juokiasi).
– Ką moteriai, šeimai suteikia vėlyva motinystė?
– Ji visiškai kitokia, nei ankstyva. Atsirado laiko vaiką žiūrėt. O tada, kaip sakau, patys vaikai augo. Jokioms auklėjimo filosofijoms nebuvo laiko. Ir kantrybės dabar daugiau. Žmonės sakė: tokiame amžiuje kantrybės nebebus. Oho. Jos yra daugiau, nei buvo anksčiau.
Dabar mano sūnaus ir mano anūko amžiaus skirtumas nepilnai du metai.
– Virginija, o koks gyvenimas kaime? Kokia veikla užpildote laisvą laiką?
– Man patinka čia. Mes turime labai daug veiklos, pradedant nuo savo darbo. Net nežinau, kur daugiau laiko praleidžiu, ar darbe, ar namie. Ir dar kaimo bendruomenės reikalai.
Turime subūrę moterų grupę, kurioje organizuojame įvairius susitikimus, renginius, išvykas. Taip pat yra ir teatras. Jį prieš dešimtmetį įkūrėme kartu su vyru Alfonsu. Jis mirė prieš trejus metus. Todėl teatro reikalus perėmiau aš. Abu buvome ir režisieriai. Juo labai tikėjo mūsų teatro artistai ir iki šiol prisimena Alfonso mokyklą.
– Likote viena ir bendrame šeimos ūkyje?
– Ūkio jau nebėra. Sūnus tapo kalviu ir „užkariavo“ mūsų ūkinius pastatus.
– Sakėt, kad yra kaimo bendruomenė. Ar kuriasi čia naujakuriai, jaunos šeimos?
– Aišku, kad tų jaunų mažėja, o senų daugėja. Atranka natūrali. Praėjusiais metais palaidojome 9 ar 10 žmonių. Tai daug. O šiemet tiek pat gimė, ir kol kas nė vienas nemirė.
Pradėjo atsirasti ir jaunų šeimų, kurios čia perka namus. Dabar valstybė į kaimą atsikraustančioms jaunoms šeimoms skiria išmoką. Ir mes tą iš karto pajutom.
– Kokią matot tokių nedidelių gyvenviečių ateitį?
– Kai matom jaunas šeimas, kurios atsikrausto, darosi linksmiau.
– Ką jums pačiai duoda aktyvi, įvairi veika kaimo bendruomenėje?
– Čia pat, už sienos, dirba Irena. Ji medicinos felčerė, ir mes su ja kartu pradėjome dirbti. Tada ji buvo naujakurė, o aš gyvenau jau apie 20 metų.
Irena sako: o ką reikia daryti, kad mums tame kaime būtų įdomu gyventi? Taip po truputį ir prasidėjo.
Stengiamės per tą įdomumą ir žmones pasiekti. Verutė, kuri tikra kaimo šviesuolė, kraštotyrininkė, yra pradėjusi sveikos gyvensenos projektą, sveiko maisto šventes darome, temą sugalvojame.Taip pat ji renka visą medžiagą apie šį kraštą, žmones. Verutė visais rūpinasi, dar ir mane privertė išmokti projektus rašyti. Ji pirmoji mano mokytoja.
O antroji – Violeta, Plungės bibliotekos direktorė. Ji sugeba mus, rajono bibliotekininkes, motyvuoti ir mokytis dirbti. Tuo pačiu suteikia veiklos laisvę.
Kai man čia į biblioteką atvežė kompiuterius, galvoju: kad tik nelieptų man jų sujungti; aš gi nemoku, nežinau nuo ko pradėti.
– Biblioteka yra ne tik vieta ateiti knygų, čia yra ir kompiuterių, kuriais vietos gyventojai gali naudotis?
– Su tais kompiuteriais buvo taip. Kai atėjau čia dirbti, pakeičiau prieš tai dirbusią bibliotekininkę. Ji išėjo į pensiją, bet dar būtų dirbusi, jei ne kompiuteriai. Tada Lietuvos bibliotekose buvo įkurti viešieji interneto prieigos taškai. Ji tiesiog to išsigando.
Tada ir aš nemokėjau kompiuteriu dirbti, todėl užsirašiau į kursus Plungėje. Pati už juos mokėjau, mokiausi. Bet kas iš to, kad aš baigiau tuos kursus? Kai man čia į biblioteką atvežė kompiuterius, galvoju: kad tik nelieptų man jų sujungti; aš gi nemoku, nežinau nuo ko pradėti.
Bet labai protingas tas vyrukas buvo, kuris juos atvežė. Jis viską pats sujungė. Taip po truputį pradėjau dirbti.
Kaip gali užmiršti anekdotines situacijas? Reikėjo straipsnius rašyti, viešinti savo veiklą. Rašiau į dviejų laikraščių redakcijas straipsnį, į wordinį dokumentą įlipdžiau nuotraukas. Nes taip mokėjau. O reikia siunčiant nuotraukas atskirai prikabinti.
Vienas laikraštis straipsnį tyliai gražiai išspausdino, o kitas mane labai įžeidė. Gavau laišką, kad nemoku elgtis, ne tuo formatu atsiunčiau. Na taip, aš tada nesupratau, kaip reikia.
– Kada bibliotekoje buvo įsteigtas viešasis interneto prieigos taškas, vietiniams gyventojams tai buvo įdomu, patrauklu?
– Labai. Visų pirma užgulė vaikai. O paskui, nori ar ne, tu ir pats privalai važiuoti mokytis. Labai daug mokymų buvo, turiu gerą šūsnį pažymėjimų.
Mokymų reikėjo, nes mes, bibliotekininkai, privalėjom organizuoti mokymus gyventojams, surinkti grupes.
– Ir kaip sekėsi mokyti kitus?
– Ir tada, ir dabar vėl panašus projektas yra. Labai daug buvo ir yra norinčių. Mielai eina tie žmonės. Aš jų pasiilgstu. Jie man sako: tu mums kas savaitę daryk mokymus.
Būna dviejų rūšių mokymai - pažengusiems ir pradedantiesiems.
– Nuo ko pradedat mokyti pradedančiuosius?
– Nuo pagrindų. Sėdam, jungiam, kuriam elektroninius paštus. O kaip be jų?
– O paskyrą feisbuke?
– Ir feisbuką. O kaip be jo? Juk bus neįdomu, išbėgios be feisbuko.
Šį rudenį į kursus suėjo pažengusieji, dešimt žmogiukų. Sakau: sėskit prie kompiuterio, įsijunkit feisbukus. Visi apsidžiaugė, sako, kaip fainai.
Bet kai reikėjo prisijungti iš svetimo kompiuterio, baigėsi jų visi fainai. Jei kitas savo paštą dar atsimena, tai slaptažodžio, aišku, kad ne. Tada prasidėjo skambinėjimai vaikams, prašymai priminti slaptažodžius.
– Kokio amžiaus žmonės ateina mokytis?
– Maždaug mano amžiaus.
– O koks jūsų amžius?
– Man 60 metų.
– Labai puikiai atrodot.
– Tai va, matot, čia ta vėlyva motinystė.
