Visagino miesto istorija dažnai siejama su Ignalinos atominės elektrinės iškilimu. Prieš daugiau nei keturiasdešimt metų pradėjo kilti keletas daugiabučių, galiausiai buvo įkurtas jėgainės darbininkams gyventi skirtas miestas – Visaginas.
Iš rytų į naują miestą tuo metu vyko daugybė skirtingų tautų, jis plėtėsi, atominės elektrinės gyvavimo laikotarpiu gyventojų populiacija buvo perkopusi net kiek daugiau nei trisdešimt tūkstančių.
Tačiau didžiausi pokyčiai įvyko, kai, stodama į Europos sąjungą ir vykdydama bendruosius įsipareigojimus, Lietuva nusprendė Ignalinos atominę elektrinę uždaryti. Tai ypač paveikė Visagino gyventojų darbingumo rodiklį, pradėjo trūkti darbingo amžiaus asmenų, gyventojų skaičius taip pat žymiai sumažėjo.
Netradicinis Visagino turgus
Atvykus į miestą ir pabendravus su vietos gyventojais, buvo aišku, kad šeštadienio popietę Visagino turguje didelio prekeivių ir pirkėjų antplūdžio nepamatysime, tačiau vis dėlto nusprendėme apsilankyti ir įsitikinti patys.
Nustebino tai, jog tvarkingai į paviljonus suskirstyti prekystaliai, o turgaus prekeiviai siūlo platų asortimentą: nuo konditerijos gaminiais prekiaujančiųjų iš trečią dešimtmetį skaičiuojančio turistinio vagonėlio iki dviračius ir buitinę techniką siūlančių vyrų.
Viskas susilieja į įprastinį turgaus vaizdinį: nepertraukiamas šurmulys, vyksta derybos tarp pardavėjo ir pirkėjo, prekeivių šūksniai, kviečiantys prieiti prie jų ir kažką įsigyti...
Visagino turgus kitoks: čia visą laiką lydi ramybė, niekas nešaukia, ir tradicinės derybos tarp pardavėjo ir pirkėjo vyksta tyliai ar net pašnabždomis. Akimirka, kai nuo automobilių stovėjimo aikštelės ir turgaus skiria vos kelios dešimtys metrų, tikrai negalėtum pagalvoti, jog atvykai į šurmuliu ir žmonių spiečiumi pasižymintį objektą mieste.
Pašnekovė Irina stovėjo šalia dėvėtais drabužiais prekiaujančių pardavėjų, kurie jau skaičiuodami paskutines šeštadienio darbo minutes, krovė prekes atgal į autobusiuką. Moteris buvo pasirėmusi į mažą būdelę su stambiu užrašu „Vaistinė“.
Į Lietuvą atvyko iš Ukrainos
Užėjus į vidų, moteris mielai pasisveikina lietuviškai, tačiau toliau su mumis bendrauja rusiškai, kaip ir daugelis gyventojų, šnekintų šiame mieste.
Irina sutinka mielai papasakoti apie rutiną šiame multikultūriniame mieste, kuriame pati gyvena jau daugiau nei trisdešimt metų.
Į klausimą, ar sunku susikalbėti su tais, kurie rusų kalbos nemoka, Irina droviai nusišypso ir paneigia: „Čia nėra skirstoma, ar tu esi lietuvis, ar rusas. Visi kažkaip susikalbame ir sutariame. Tai jau įprasta.“
Prieš daugiau nei trisdešimt metų moteris kartu su šeima atvyko iš Ukrainos į dar tuomet kylantį Ignalinos atominės elektrinės darbininkams skirtą miestą. Tiesa, pati Irina užaugo Latvijoje, kur šiuo metu gyvena jos vaikai.
Jaunimas planuoja ateitį svetur, mieste pasilieka pensininkai
Kalbėdama apie vyraujančias amžiaus tendencijas, Irina nuogąstauja, kad miestas sensta. Nors iš pirmo žvilgsnio gyventojų daugumą sudaro pensinio amžiaus žmonės, čia taip pat galima sutikti vaikus auginančias jaunas šeimas.
„Yra mamyčių su vaikais, taigi šeimos maitintojai kažkur uždarbiauja. Gal atvažiuoja ir tas jaunimas iš kitų miestų, kuris nori padėti tėvams, juos išlaiko“, – svarsto Irina.
Ji taip pat įsitikinusi, jog be darbo Ignalinos atominėje elektrinėje, nemaža dalis dirba ir mieste veikiančioje siuvykloje bei baldų gaminimo įmonėje. „Siuvyklą atidarė vokiečių specialistai, bet ten dirba visaginietės“, – teigia Irina.
Vaistinėje dirbanti moteris tvirtina, jog dažniausiai klientų sulaukia mėnesio pradžioje, kai pastarieji gavę atlyginimą bei apsipirkinėdami turguje, užsuka ir į vaistinę.
„Iš esmės pensija ir mėnesinis darbo užmokestis – tai, kas atveda visaginiečius į turgų“, – šypsosi Irina.
Visagino gyventoja Irina pastebi, jog turguje dirba tiek ikipensinio, tiek pensinio amžiaus žmonės. Priežastys yra aiškios: arba tu negali susirasti darbo, arba esi jau miesto senbuvis.
„Turguje jaunimo nesutiksi, nebent atvažiuoja prekeivių vaikai, kurie padeda tėvams“, – svarsto šalia turgaus esančioje vaistinėje dirbanti moteris.
Kalbėdama apie jaunimo perspektyvas šiame mieste, moteris teigia, jog vyrauja tendencija: arba pasilieki mokytis čia, siekti įgyti kokį nors amatą, arba išvyksti į didesnius miestus, pavyzdžiui, Kauną ir Vilnių, kuriame gali gauti aukštąjį išsilavinimą.
„Nemažai mano pažįstamų vaikų išvyko gyventi į didesnius miestus, kaip Kaunas ar Vilnius. Ten ir dirbti, ir mokytis gali. Aišku, pas mus yra profesinio rengimo centras, tačiau daugiau galimybių nėra. Beje, Visaginas turi ir akrobatikos mokyklą (Visagino akrobatikos sporto mokykla - aut.), kuri buvo žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir buvusioje Sovietų sąjungoje “, – tikina visaginietė.
Moteris tvirtai įsitikinusi, jog šis miestas yra tinkamas turizmo ir rekreacijos plėtrai, nes kraštas gali būti puikiai pritaikytas žirgų sportui.
„Čia labai miškinga vieta, taip pat yra aikštelių, kurias galima būtų pritaikyti naujos šakos – žirgų sporto – kūrimui“, – apie galimus pokyčius svarsto Irina ir teigia, jog Visaginas galėtų pasekti kaimyninių miestų pavyzdžiu ir daugiau dėmesio skirti turizmui.
