Įdomi detalė, kad hagiografiniai tekstai turėjo įtakos ne tik Juozapato paskelbimui palaimintuoju bei šventuoju, bet ir pasakoja mums, kaip žmonės gerbė visa, prie ko jis prisilietė. Štai vilniečiai susmulkino ir suvartojo prie Švč. Trejybės bažnyčios buvusį akmenį, ant kurio kadaise meldėsi šv. Juozapatas, nes manė, kad akmuo stebuklingas.
Apie tokių senųjų tekstų reikšmę kalbamės su doc. dr. Mintautu Čiurinsku, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju bei Vilniaus universiteto dėstytoju, išsinagrinėjusiu hagiografinius tekstus, skirtus J. Kuncevičiui.
Tekstų prireikė, norint paskelbti šventuoju
Anot pašnekovo, hagiografija yra terminas, sudarytas iš dviejų graikų kalbos žodžių ir reiškiantis raštus apie šventąjį ar šventus dalykus. Šią sąvoką galima vartoti tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme.
„Suprantant hagiografiją dažniausiai vartojama jos reikšme, tai reiškia kokio nors šventojo gyvenimo aprašymą – biografiją. Tačiau hagiografiją galima suprasti ir kaip įvairaus pobūdžio tekstus apie šventuosius ir šventumą, ne tik biografijas. Tuo galime įsitikinti žvelgdami į senuosius raštus apie J. Kuncevičių, kurie ir sudarė naują kankinio kandidato į šventuosius, o paskui jau ir pripažinto šventojo hagiografiją, jo šventą gyvenimą vaizdavusių raštų tradiciją.“
Pirmasis toks žinomas tekstas buvo parašytas apie J.Kuncevičiaus gyvenimą ir nužudymą 1623-iaisiais visai netrukus po jo mirties – 1624 m. publikuotos labai panašios knygelės apie tai lotynų ir lenkų kalba. Po to XVII a. apie J.Kuncevičių buvo parašyta dar daug tekstų lotynų kalba, taip pat lenkų, italų ir kitomis kalbomis.
M.Čiurinskas teigia, kad jau pirmasis leidinys apie J.Kuncevičių buvo dedikuotas tuomečiam popiežiui Urbonui VIII, o ir kiti gyvenimo aprašymai buvo skirti kuo plačiau Vakarų Bažnyčią supažindinti su J.Kuncevičiaus kankinystės istorija ir buvo reikalingi siekiant jo beatifikacijos ir kanonizacijos. Galiausiai šios pastangos atsipirko – Juozapatas 1643 metais buvo paskelbtas palaimintuoju, o dar po dviejų šimtų metų – ir šventuoju.
Nužudymas sukrėtė visus
M.Čiurinskas paaiškina J.Kuncevičiaus nužudymo aplinkybes, kurios sukrėtė ne tik Lietuvos bei Lenkijos valstybės, bet ir visos Europos tikinčiuosius.
Iki J.Kuncevičiui tampant Polocko arkivyskupu, jo pirmtakas buvo daugiau formalus unitas, kuris jokių pokyčių Bažnyčioje nediegė. Jam mirus ir paskyrus Juozapatą arkivyskupu, pastarasis nuo 1618 m. uoliai ėmėsi ganytojo veiklos taip, kaip jis suprato šias pareigas – per teismus J.Kuncevičius grąžino didikų užimtas valdas, priklausiusias bažnyčioms ir vienuolynams, ir pats tuose teismuose bylinėjosi; atnaujino bažnyčias, nuolat asmeniškai lankė savo arkivyskupijos ganomuosius, o vyskupijos pinigus paskirstydavo ten, kur reikia; siekė suvienyti stačiatikius ir katalikus.
Tuo patenkinti buvo ne visi, tad, susiklosčius nepalankioms aplinkybėmis, jis tapo bažnytinės Unijos nepripažinusių stačiatikių taikiniu ir buvo nužudytas įtūžusios minios.
Ši kankinystė žadėjo, kad tiesa yra jų pusėje ir kad unitiškoji Bažnyčia yra gyvybinga, jei už ją nevengiama pralieti kraujo.
„Šis nužudymas labai sukrėtė visuomenę, ne tik pačius unitus bei katalikus, bet ir kitų konfesijų narius – kalvinistus, žydus. Ta pati Vitebsko visuomenė atsipeikėjo – net daugelis dalyvavusių riaušėse. Tačiau unitams tai nebuvo tiesiog nelaimė – ši kankinystė žadėjo, kad tiesa yra jų pusėje ir kad unitiškoji Bažnyčia yra gyvybinga, jei už ją nevengiama pralieti kraujo“, – paaiškina M.Čiurinskas ir priduria, kad visa tai ir buvo aprašyta hagiografiniuose tekstuose apie Juozapatą, siekiant kuo plačiau paskleisti žinią apie jo kankinystę ir formuoti jo kultą.
Unitai norėjo papasakoti savąją įvykių versiją
M.Čiurinsko teigimu, minėti tekstai iliustruoja, kokie jie buvo svarbūs šventojo kelyje į oficialų pripažinimą: „Hagiografinių tekstų reikšmė tokiais atvejais – didelė, nes reikėjo įveikti daug beatifikacinių proceso etapų – oficialių, teisinio pobūdžio apklausų ir kitų veiksmų, kuomet yra tiriamas pretendento į šventuosius gyvenimas.
Juozapato atveju viską lėmė neįprastos kankinystės dėl tikėjimo faktas – iki tol buvo negirdėta, kad tikintieji konfliktuodami nužudytų vyskupą už tai, kad jis bandė diegti Bažnyčių vienybę. Ir jeigu ne šie tekstai, tai galėjo likti kaip vietinė žinia, svarbi tik vienos valstybės mastu. Tad prireikė pastangų, kad ši informacija pasiektų visos Europos tikinčiuosius ir kad tai neliktų svarbu tik unitų bendruomenei.“
Europoje šiuo metu istorikai ir literatūrologai tyrinėja hagiografinių kūrinių reikšmę ir tai, kaip tampama šventuoju. Tai ne tik gyvenimo aprašymai (vitae), bet ir liudininkų parodymai, pamokslai, stebuklų aprašymai, poetiniai veikalai ir kt. Tad nenuostabu, jog minėta pirmoji J.Kuncevičiaus biografija buvo dedikuota Romos popiežiui, nes Juozapato nužudymas neiškart buvo oficialiai pripažintas kaip kankinystė.
Iki tol buvo negirdėta, kad tikintieji konfliktuodami nužudytų vyskupą už tai, kad jis bandė diegti Bažnyčių vienybę.
Pirmąją arkivyskupo Juozapato gyvenimo ir kankinystės informaciją Romai kuo greičiau perduoti rūpinosi unitų Bažnyčios galva ir artimas Juozapato bičiulis, bendražygis, Kijevo metropolitas Juozapas Benjaminas Rutskis, o lotyniškąjį ir lenkiškąjį variantus spaudai parengė Vladimiro bei Brastos vyskupas Joakimas Morochovskis.
„Teksto tikslas buvo patikimai ir įtikinamai perteikti šią istoriją, jame yra ir apologetinio atspalvio, nes tie stačiatikiai, kurie nepripažino unijos, ir nužudymą įvykdę vitebskiečiai kaltino, esą pats J. Kuncevičius sukėlė tuos neramumus, kurių metu ir žuvo. Tad šis tekstas buvo unitų versija, kaip iš tiesų mirė Juozapatas“, – pasakoja M.Čiurinskas.
Svarbiausi tekstai apie J. Kuncevičių
Pašnekovo teigimu, praėjus penkeriems metams po Juozapato mirties buvo sukurta poema „Juozapatida“, kurios pavadinimas yra akivaizdi aliuzija į garsiuosius Antikos epus „Eneidą“, „Iliadą“. Taip pat buvo atskirai publikuojami eilėraščiai apie Juozapatą arba pridedami kaip priedai prie prozinių tekstų.
Minėtinas 1675 metais parašytas lotyniškas veikalas „Palaimintojo kankinio Juozapato, Polocko arkivyskupo, gyvenimo ir mirties simboliniai atvaizdai“, kurio autorius yra jėzuitas Andriejus Mlodzianovskis.
„Jame meistriškai susipina to meto barokiniams literatūriniams kūriniams būdingi elementai: simbolinės emblemos su trumpais įrašais, turtingi ir sudėtingi elogijų tekstai, epigramos, kurios jungiasi į keturiasdešimties kompozicijų seriją, vaizduojančią ir apmąstančią svarbiausius Juozapato gyvenimo epizodus, dorybes“, – pasakoja M.Čiurinskas ir priduria, kad šis kūrinys keturių tyrėjų yra išleistas su vertimu į lietuvių kalbą, su komentarais, straipsniais bei reikalingais paaiškinimais.
Lietuviškajame leidinyje yra ir sąrašas trisdešimties leidinių, iki 1675 metų išleistų ir skirtų Juozapatui. Tai labai įvairūs tekstai, ir turbūt daugiausia buvo publikuota pamokslų, skirtų šiam šventajam.
Dar po metų, 1625 m., paties arkivyskupo Juozapato neseniai atnaujintoje ir išpuoštoje Polocko arkikatedroje rusėnų kalba buvo pasakytas pamokslas jo iškilmingų laidotuvių proga. Jis buvo išverstas į lenkų kalbą ir publikuotas, šioje knygelėje yra ir ankstyviausias mums žinomas J.Kuncevičiaus portretas.
Taip pat labai įdomūs ir tekstai, atspindintys J.Kuncevičiaus palaikų kelionę pasibaigus vadinamajam „Tvanui“, per kurį jie buvo išvežti siekiant apaugoti, į Polocką per Vilnių ir iškilmingą jų pasitikimą, stebuklais pažymėtą didelės šventės atmosferą.
„Nuo pat pirmųjų amžių tradicinis hagiografinių tekstų žanras buvo palaikų perkėlimo į garbingesnę palaidojimo vietą aprašymas. Ir kažką panašaus, o kartu ir unikalaus matome Juozapato istorijoje, nes jo palaikai buvo gelbstimi nuo Maskvos okupantų ir vėliau grąžinti į Polocką per Vilnių. Tai buvo šventojo palaikų triumfo žygis, ir yra keturi ar penki leidiniai apie iškilmes, surengtas Vilniuje“, – pasakoja M.Čiurinskas.
Vis dėlto vienu svarbiausių tekstų apie šventąjį laikoma išsami Jokūbo Sušos 1665 metais lotynų kalba parašyta Juozapato biografija, dokumentiškai pagrįsta įvairiais Romoje (kur ir buvo publikuota) rastais dokumentais.
Šiame veikale yra sutelkti turbūt visi tuomet jau „išsikristalizavę“ svarbiausieji epizodai, žymintys jo gyvenimo kelią. Vienas iš tokių vaikystės pasakojimų – kad Vladimire, kuriame Juozapatas gimė ir augo, bažnyčioje jam stebint nukryžiuotąjį, į širdį įkrito karštą tikėjimą įžiebusi kibirkštis.
Legendos ar tikri įvykiai?
Anot pašnekovo, kiekvienas literatūrinis kūrinys, kaip meninė kūryba, turi vis kitaip įprasminti tai, kas jau buvo pasakyta. Dėl šios priežasties radosi labai įvairių žanrų hagiografinių tekstų, iš kurių matyti, kad kai kurie J.Kuncevičiaus gyvenimo epizodai taip išpopuliarėjo, jog sulaukė atskirų poetinių kūrinių.
„Šiuo atžvilgiu vyksta retorinė, meninė transformacija su tam tikrais puošybos elementais ir informacijos apipynimu sudėtingais simboliais, kuriuos skaitytojas, turėdamas pagrindą, gali suprasti ir apmąstyti. Juk vis dėlto tai buvo Baroko laikas“, – paaiškina M.Čiurinskas.
Anot pašnekovo, mums svarbios istorijos iš Vilniaus, kuriame Juozapatas praleido dvidešimt metų, subrendo kaip dvasininkas ir kaip asmenybė.
„1675 m. A. Mlodzianovskio knygoje yra net pora epizodų, susijusių su tuo, kad, būdamas Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios vienuoliu ir vienuolyno vyresniuoju, J. Kuncevičius meldėsi ant šalia esančio akmens už vienybę. Ir po to, kai Juozapatas pagarsėjo kaip šventasis, tas akmuo buvo laikomas šventa relikvija, todėl vilniečiai jį susmulkino ir suvartojo kaip stebuklingą vaistą nuo visokių ligų. Neseniai kaip tik buvo pašventintas šalia šios bažnyčios kitas – simbolinis – akmuo, įsimintinam kulto istorijos faktui įamžinti“, – šypteli pašnekovas.
Tai ankstyvųjų naujųjų laikų atvejis, atspindintis labai veržlų procesą, paskelbiant Juozapatą šventuoju.
M.Čiurinskas priduria, kad dėl informacijos trūkumo tekstai apie ankstesnių laikų, ypač pirmųjų amžių, šventuosius būdavo pateikiami legendinėje šviesoje, tačiau J.Kuncevičius yra istorinė asmenybė, ir tai patvirtina daugybė liudininkų, kurių pavardės ir pareigos yra žinomos. „Tai ankstyvųjų naujųjų laikų atvejis, atspindintis labai veržlų procesą, paskelbiant Juozapatą šventuoju“, – paaiškina istorikas.
Iš tekstų matome užsidegimą ir pašaukimą
Anot pašnekovo, iš šių senųjų tekstų aiškiai matyti, kad J.Kuncevičius buvo užsidegęs žmogus, į Vilnių patekęs panašiu metu, kai naujoji bažnytinė unija buvo paskelbta Brastoje 1596 m.
„Tėvai į Vilnių jį tuo metu atsiuntė ne tam, kad taptų vienuoliu, o kad mokytųsi pirklio amato. Ir Juozapatas iš tiesų stovėdavo vienoje iš krautuvėlių Rotušės aikštėje, tačiau iš pasakojimų žinome, kad jis daugiau religines knygas ten skaitydavo, nei pardavinėdavo, – šypteli M.Čiurinskas. – Taip pat žinome, kad jis buvo pasirinkęs Švč. Trejybės bažnyčią Vilniuje ir ten uoliai tarnavo, nesiekdamas sau naudos. Tokie dalykai apibūdinami kaip pašaukimas.“
Taip pat žinomas istorinis sutapimas, kad 1604 metais – tais pačiais, kai J.Kuncevičius įstojo į Vilniaus vienuolyną, vyko labai iškilmingos šv. Kazimiero paskelbimo šventuoju iškilmės, kurių procesijoje dalyvavo ir unitai. Manoma, kad šv. Kazimiero gyvenimo istorija ir iki tol mieste neregėto masto iškilmės švenčiant kanonizaciją labai įkvėpė Juozapatą.
„Vizualizuodami tokias detales istoriniame fone galime pajusti, kaip gabus ir jaunas žmogus, radęs savo pašaukimą, degte degė šia veikla ir, neskirdamas laiko poilsiui ar malonumams, tam pašventė visas savo jėgas ir gebėjimus, kuriuos unitų Bažnyčia pasitelkė reikšmingesniems darbams. Ir tai veikiausiai atspindį tikrąją, istorinę Juozapato asmenybę“, – hagiografinių raštų turinį apibendrina M.Čiurinskas.
-
Šv. Juozapato reikšmė ir atminties relikvijos: nepalaužiama dvasia, kurios net ir po mirties bijojo carinė valdžia
-
Nuo garbinusių jo kultą iki vadinusių „sielų grobiku“: kas buvo šv. Juozapatas ir kodėl nepaliko abejingų ir po mirties?
-
Kovos už dangiškąjį idealą: kiek Lietuva turi šventųjų ir kodėl atsimename tik „Kaziuką“
-
Lemtingas Vilniaus dailininkų vaidmuo: kuris šv. Juozapato atvaizdas yra tikresnis?
-
Ordinas, kuris amžiams susiejo Lietuvą ir Ukrainą: svarbiausiu buvusiame vienuolyne ir šiandien gyvena vienuoliai
