Vita apie šeimoje patirtą pragarą: „Gulėjau ant grindų ir nesuvokiau, kad tai vyksta su manimi“

Tęsiame interviu ciklą „Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.

VISUS CIKLO „MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI“ TEKSTUS RASITE ČIA.

– Ką veikiate gyvenime?

– Turiu savo spaudos organizavimo įmonę. Ją įkūriau skyrybų etape. Bendradarbiauju su dizaineriu. Kuriame originalias pakuotes, spaudos darbus užsienio gamintojams. Kadangi laisvai kalbu vokiečių kalba, turėdama laiko, vedu ekskursijas, užsiimu vertėjavimu. Esu pakankamai aktyvus žmogus, todėl dalyvauju verslo pusryčiuose, veiklių moterų susitikimuose.

Dar esu dviejų aktyvių dukrų mama, stengiuosi dalyvauti jų renginiuose. Kartais trūksta laiko – kaip atsikeliu nuo šeštos ryto taip iki išnaktų sukuosi kaip voverė. Viskas suplanuota ir vyksta tiksliai pagal laikrodį. Tikiu, kad kažkada sulėtinsiu savo tempą, tačiau kol kas tai sudėtinga, nes visa mano ir dukrų dienotvarkė sukasi tik apie mano ašį.

Dukras taip pat mokau būti atsakingomis, planuoti ir skatinu gyventi intensyviai.

– Kas jums yra moteriškumas?

– Iš esmės jį suvokiau tik po skyrybų – kad tai švelnumas, įsiklausymas į pojūčius, harmonijos skleidimas. Kai moteris švyti, jos aplinka harmoninga. Tai pajutau tik visai neseniai. Iki tol maniau, kad moteriškumas – tai stiprybė, sugebėjimas būti įvykių centre ir atsakomybė prieš kitus, negalvojant apie save. Aš pati esu labai energinga, pilna entuziazmo, veržli. Moteris – ugnis, galinti uždegti, motyvuoti kitus.

Dabartinė situacija mane sustabdo, kad išmokčiau laukti, išjausti. Šiek tiek nejauku, tačiau stabtelėjusi atrandu gražias gyvenimo puses, iškeliu iš gilumos užmigusias savo savybes. Tai jaukūs namai, žvakių šviesa, arbatos gurkšnojimas, gilūs pokalbiai. Mano gyvenime prasidėjo visiškai naujas etapas. Šoviau kaip iš užtvankos su purslais į gyvenimo sūkurį, pilną ženklų, stabtelėjimų, vertingų akimirkų. Pradėjau tapyti, klausytis muzikos, rašyti...

Vitos Staniulytės-Jusaitienės darbai

+2

– Kas jums yra motinystė?

– Tai mano antrasis aš. Labai norėjau tapti mama ir labai džiaugiuosi, kad auginu dvi mergaites – pametinukes. Joms noriu perteikti moterišką požiūrį į gyvenimą per jausmus ir pojūčius, o ne paremtą sausa logika. Motinystė šalia kitų veiklų – tai mano jautrioji pusė. Norėčiau tam skirti daugiau laiko, nes su vaikais per meilę, bendravimą, lietimą aš atrandu naujas spalvas ir kitas emocijas.

Galvoju, kad ateityje būtų prasminga dalintis savo patirtimi apie laimingo, savarankiško, atsakingo vaiko auginimą. Paleisti tai į platesnius vandenis.

Motinystė šalia kitų veiklų – tai mano jautrioji pusė.

– Jūsų gyvenime buvo laikotarpis, kai patyrėte smurtą. Kada? Koks buvo smurtas?

– Niekada nemaniau, kad psichologinis smurtas gali būti žymiai skausmingesnis nei fizinis; kad išsilavinusi, kultūringa, profesinėje srityje pasiekusi moteris gali patirti pažeminimą. Kai tai prasidėjo, kai buvo pirmieji kartai, negalėjau suvokti, kad tai vyksta su manimi. Smurtavo neblaivus vaikų tėvas.

Aš jo labai gailėjau. Gailestis vyrui – tai tradicinė kenčiančios moters būsena.

– Kaip reagavote?

– Protas sustingęs – tuštuma, jokių minčių. Esi sukaustyta, nes galvoje klausimas: kas toliau? Ką daryt? Atsakomybė prieš vaikus, skausmas. Verki, gulėdama ant grindų, ir nesuvoki, kad tai atsitiko būtent su tavimi. Vidurnaktį bėgdavau į mišką prie upės išsiverkti, susivokti, susirinkti save... Tik žinodama, kad dukras reiks vežti ryte į mokyklą – grįždavau. Darbe sunkiai susikoncentruodavau, verkdavau ištisai.

– Kaip manote, kodėl tai nutiko būtent jums?

– Neturėjau tėčio nuo aštuonerių, jis mirė palikdamas jauną žmoną ir dvi mažas mergaites. Mane supo moteriškas branduolys. Būdavo pokalbių apie santykius šeimoje, apie savigarbą, moterišką savivertę, bt nebuvo pavyzdžio – vyriškos energijos modelio.

Vėliau sukūriau šeimą iš ilgesio vyro ir moters santykiui. Visada įsivaizdavau, kad ideali šeima – mama, tėtis ir vaikai. Bet buvau augusi stiprių, veiklių moterų terpėje, kai jos atsakingos už visus keturis kampus ir viską gali pačios.

Sukūrus savo šeimą, turėjau mokėti gyventi su vyro šeimos atsineštu modeliu ir jo vertybėmis. Mano vyras buvo ir yra introvertas, sunkiai reiškiantis jausmus. Jam lengviau buvo save skandinti alkoholyje, nei atvirauti. Mes nesikalbėdavom. Aš bijojau atvirauti dėl priekaištų, kaltinimų savo adresu.

Mes neišsikalbėję tylėdami ir išsiskyrėme. Keisčiausia, kad kai gyveni psichologiniame smurte, jo neatpažįsti. Galvoji, kad kalta esi tu pati, jog sukeli tokią emociją ar elgseną.

Ingridos Pociūtės nuotr./ Vita Staniulytė-Jusaitienė

– Kas padėjo suprasti, kad jūsų santykiai grindžiami psichologine įtampa?

– Tai suvokiau tik psichologės dėka. Kai gyveni santuokoje ir nejauti pagarbos, nėra sveiko bendravimo, kuris augina, nuolatos jautiesi vieniša, nebėra komandinio jausmo – pradeda įkyriai lįsti mintis, kad tau reikia pagalbos, nes visa tai lydi pastovios ašaros, apatija, dingęs gyvenimo džiaugsmas, stiklinis žvilgsnis.

Veiksminga klausytis savo vidaus, kelti klausimus sau. Metus laiko lankiausi pas psichologę, dalyvavau grupinėse terapijose. Sustiprėjau, supratau, kad santykyje su kitu turi galvoti ir apie save.

Kartą, kai manęs paklausė šeimos draugas, kaip save įsivaizduoju po penkerių metų, aš – ta aktyvi, visur dalyvaujanti ir kitus motyvuojanti moteris – neturėjau atsakymo. Protas paišė juodžiausią scenarijų, ligas, mirtį, išsivaikščiojusius vaikus. Tai mane labai sukrėtė. Aš – pilna gyvenimo džiaugsmo, žibančiom gyvom akim garbanė, tikėjusi meile ir šeima – nebeturiu svajonių?! Noro gyventi? Tik tada išėjau link didelių pokyčių su aiškiu vidiniu vedančiu balsu: DABAR.

– Koks buvo tas patirtas smurtas?

– Dažniausiai – pažeminimai, nuvertinimai, pasijuokimas. Tai augino nutylėjimą, vidinę įtampą, savo nuomonės slopinimą – nebuvimą savimi. Jau žinojau, kokiomis temomis nekalbėti, kada pagirti, kada nukreipti pokalbį kita linkme – kad tik nesikartotų išvedžiojimai, pastabos, menkinimas, ta nuolatinė įtampa ir derinimasis 24 valandas per parą.

Metus laiko lankiausi pas psichologę, dalyvavau grupinėse terapijose. Sustiprėjau, supratau, kad santykyje su kitu turi galvoti ir apie save.

Kad ir tokia situacija. Mano sesei prieš dvejus metus buvo diagnozuotas vėžys. Nuvažiavau jos lankyti. Susirinko ir kiti giminaičiai. Visi šnekučiavomės.

Staiga man suskamba telefonas. Pamačiusi, kad jau po 18 valandos, aš supratau, kad užsikalbėjau, neįspėjusi vyro apie vėlavimą. Jis puikus kulinaras, laukdavo manęs su dukromis 19 valandą su vakariene. Strimgalviais atsisveikinau su visais ir tekina išlėkiau, nežiūrėdama ženklų ir viršydama greitį, kad tik greičiau būčiau namie.

Gyvenome dideliame name užmiestyje. Vėlavau. Prie stalo, kiek įmanydama, čiauškėjau, gyriau patiekalus, o jis – paniuręs, jokių klausimų nekeliantis apie sesers sveikatą. Egoistinis požiūris į save: žmona vėluoja, negerbia jo pastangų. Jo intencija gera – šeimyninė vakarienė. Bet būna, kai keičiasi situacija ir reikalinga empatija, o ne ambicijos. Buvo priekaištai ir eilinis nekalbėjimas. Jis tai skandindavo vyne.

Dabar suprantu, kad tai mano pačios kaltė: nebuvau nubrėžusi ribų, vis paisiau jo nuotaikų, pamiršdama savo poreikius. Ir tas kaltės jausmas buvo nuolatinė mano būsena.

– Ar apie tai, kas vyksta, žinojo jūsų arba jo šeima?

– Kai visos šventės baigdavosi konfliktu, priekaištais ir mano ašarojimu, giminėms, draugams tapo akivaizdu, kad nėra taip, kaip deklaruojama viešumoje. Vėliau nustojome kartu leisti laisvalaikį.

Mama mane visada palaikė, kaip moteris moterį išklausydavo, bet patarimų nedavė. Priimdavo mane ir su naktiniais nakvynei. Su jo gimine artima nebuvau.

– O aplinkiniai ?

– Daugelis mus laikė tobula šeima, tad daug kam mūsų skyrybos buvo netikėtos, sukėlė nuostabą. Man draugai ne kartą padėjo. Viešumoje jis būdavo tylus, ramus o aš – visada čiauškanti, energija trykštanti, visur spėjanti ir linksma. Tačiau tas „tylusis kardinolas“ atsigrodavo namuose ant manęs.

Ilgai toleravau jo išgėrinėjimą. Liūdino kiekiai: kasdien alus, butelis-du vyno, brendis, – bet vis jį pateisinau. Žodį „alkoholikas“ savyje nešiojausi gal metus, man jis buvo toks baisus ir svetimas.

– Kiek ilgai truko jūsų bendras gyvenimas?

– Kartu nugyvenome dvylika metų. Pirma mintis apie skyrybas pasibeldė po dešimties metų bendro gyvenimo, kai persikėlėme gyventi į naujai pastatytą namą.

Daugelis mus laikė tobula šeima, tad daug kam mūsų skyrybos buvo netikėtos, sukėlė nuostabą.

Bandėme lankyti porų terapiją, tačiau nuėjome tik į kelis susitikimus. Aš esu bendraujanti, jis – ne. Vyras nepripažino, kad turi priklausomybę. Jam atrodė, kad į terapiją einame tik tam, kad parodyčiau, jog jis turi problemų, kad gelbėjau ne santuoką, o jį, kad neketinu keistis pati, o noriu keisti tik jį. Mano ketinimai buvo rimti: padėti jam pasveikti, išsaugoti šeimą.

Išsiskyrėme taip ir neišsikalbėję. Nuoširdaus ir atviro pokalbio tarp mūsų nebuvo nei santuokoje, nei po skyrybų.

– Ar po fizinio smurto kreipėtės kur nors pagalbos?

– Nesikreipiau. Kai tai vyksta stebint vaikams, galvoji, ką daryti toliau. Nuo emocinio smurto jau ir taip esi ties išsekimo riba.

Aš jo labai gailėjau. Gailestis vyrui – tai tradicinė kenčiančios moters būsena. Kitą dieną jis elgiasi gražiau, švelniau, todėl galvoji, kad jis tikrai netyčia, kad tu pati išprovokavai.

Konsultavausi, kaip elgtis. Žinojau, kad institucijų jis bijo, tačiau nesikreipiau, nes tai – mano žmogus, mano dukrų tėvas. Tas gailestis buvo mano klaida. Skyrybos ir turto dalybos būtų pakrypę kitaip.

– Ar smurtą matė vaikai?

– Taip. Tačiau jis, žinoma, neigė. Gal ryte išsiblaivęs neprisimindavo detalių. Sakydavo: „Tu suvaidinai. Aš tavęs nesmaugiau.“ Vaikams buvo pasakyta: „Jūs gi žinot, kad mama norėjo aktorinį studijuoti.“

– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai, išsivaduojant nuo smurto?

– 2018-tieji man tapo pokyčių metais. Ilgai galvojau, kur išeiti. Nuomos kainos didelės. Kol pagaliau viskas savaime susidėliojo: netikėtai atradau būstą, įsikėliau į draugės butą, kurį ji laikė pardavimui.

Pabėgau darbo dienos metu su savo ir vaikų daiktais. Porą mėnesių savo vyrą mačiau tik prabėgomis. Susitikdavome du kartus per mėnesį, jam pasiimant vaikus. Oficialiai išsiskyrėme liepą. Išėjau su vaikais į laimę pakelta galva.

Nesižeminau, nekėliau audrų. Žinojau, kad man svarbiau laimė nei materija. Susikūriau viską pati. Esu vėl energinga, pozityvi, gyvenimu besidžiaugianti moteris.

– Ką galvojate šiandien?

– Nebeturiu nuoskaudų, kaltinimo. Paleidau. Taip, dar vyksta gijimo procesas, bet žaizdos traukiasi greitai. Gražių prisiminimų, deja, neturiu, senos fotografijos primena lyg ne mano nugyventą etapą.

Šiandien esu ir dėkinga: kiekvienas supurtymas veda link vidinių pokyčių, tobulėjimo, vertybių perfiltravimo. Turiu dvi puikias meilias dukras. Skaudu labai, kad dešimtmetis šeimoje paliks joms gilius randus.

– Kas jums padeda atsitiesti?

– Labai daug dirbu su savimi, kad išsivalyčiau nuoskaudas, kad many gyventų švarios mintys ir ramybė. Nuoskaudos, pyktis nestimuliuoja eiti į priekį. Be to, noriu sukurti laimingą, pozityvią ir sveiką aplinką dukroms, kad jos augtų atsakingos, mąstančios ir jaučiančios asmenybės.

– Kuo gyvenate dabar? Kas pasikeitė?

– Santuoka, deja, buvo lyg emocinis narvas. Išsiveržiau, kaip užtvanka su naujais tikslais: susikurti jaukius namus be barnių, saugią aplinką dukroms, palaikyti stabilią emocinę sveikatą.

Pradėjau tapyti paveikslus, jaučiu trauką rašymui. Ko neleidau sau dešimt metų – dabar tas grįžta. Atsiveria naujos emocijos, nauji horizontai ir dar būtinai sveiki, pagarba ir meile grįsti santykiai su daug besijuokiančių laimingų vaikų.

– Kokių pokyčių reikia, kad smurto artimoje aplinkoje mažėtų?

– Sistemos nereikia kaltinti. Turime atsigręžti visų pirma į šeimą, ką auginame. Savo elgesiu ir pavyzdžiu klojame pagrindus vaikams: taip jie bendraus, spręs konfliktus, mylės, ieškos. Elgesys priklauso nuo išsilavinimo. Vieniems pakanka sotaus pilvo, kitiems reikia asmenybės augimo. Atsargiai dėliokime žodžius, nes tai tampa materija.

– Ką patartumėte kitoms moterims?

– Gyvenimas duotas vienas, turi ne merdėti, o gyventi – įdomiai, skaniai, visaverčiai. Stebėkime savo vidų, mintis. Ar daugiau dienoje pilnatvės ir spalvų, ar negatyvo?

Neskatinu nutraukti santuokos. Bet jei vyro akyse nebėra pagarbos, o visi santykių gerinimo būdai jau išbandyti – širdis padiktuos atsakymą.

Nemokama psichologinė pagalba smurto aukoms teikiama, įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą „Aš žinau, kad tai vyksta“. Susisiekti su psichologe galite paspaudę šią nuorodą.