Iki pat XIX a. pabaigos rašytojus ir kitus menininkus paprastai globojo karaliai, bažnyčios hierarchai, aristokratai. Sulig nauja era atėjo naujų žmonių laikas – fundatoriais ėmė tapti buržua ir net... tie patys menininkai, gebantys derinti aistrą kūrybai ir komercinį talentą.
Žinoma, Edmond’o de Goncourt’o įsteigtas fondas, kuriam jis mirdamas paliko visą turtą, kur kas kuklesnis nei Nobelio ar Pulitzerio finansinis įnašas (brolių de Goncourt’ų literatūros apdovanojimas – viso labo 10 €). Tačiau visos šios premijos parūpina kūrėjui ne tik ar ne tiek materialinę gerovę, kiek garbę, sutartis su leidėjais, susidomėjimą ir yra tam tikra gairė skaitytojams. Na, dar šiek tiek garantuoja, kad artimiausiu metu spausdintas žodis, nesvarbu, popierine ar elektronine forma, ras kelią į širdis ir lentynas – bent jau iš prieštaros dvasios.
Juk netrūksta mėgėjų piktintis, kad premija vėl atiteko ne tam (ypač dažnai kliūva Nobelio fondui, valdančiam didžiausias pinigines lėšas). Antra vertus, visų trijų apdovanojimų steigėjai nebuvo švelnūs avinėliai ir kilnios misijos ėmėsi nebūtinai iš altruistinių paskatų.
Alfredas Nobelis rūpinosi, kokį jį atsimins ateities kartos. Kai Josephas Pulitzeris nusprendė palikti savo pinigus Kolumbijos universitetui, tuometinis jo prezidentas Seth’as Low idėją atmetė – nebuvo tikras dėl mecenato reputacijos. Ir tik po 10 metų naujasis prezidentas nusprendė, kad kai siūlomų milijonų tiek daug, reputacija nebeatrodo tokia skandalinga. Edmond’as de Goncourt’as įsteigė fondą ir jam užrašė visą turimą nekilnojamąjį turtą pirmiausia norėdamas įamžinti brolio Jules’io vardą – abejojo, ar jų literatūros darbų pakaks įeiti į istoriją. Tačiau turbūt reikėtų žvelgti ne į ketinimą, o į rezultatą ir pamėginti suprasti, kas paskatino didžius vyrus dalytis didžiais pinigais.
Alfredas Nobelis (1833–1896)
Gali būti, kad švedų chemiko, inžinieriaus, dinamito išradėjo (ir, kas be ko, komersanto) vardą pagarbiai minėtų kur kas mažiau žmonių, jei ne testamentas, kurį jis sudarė išsigandęs dėl savo gero vardo. Mat kai 1888 m. Kanuose mirė jo brolis Ludvigas, prancūzų spauda paskubėjo išspausdinti nekrologą, skirtą... Alfredui (ak, ta ydinga žurnalistų praktika pasirūpinti tokiais tekstais iš anksto ir nepatikrinti faktų).
Tekste mokslininkas smerktas dėl atradimų ginkluotės srityje ir vadintas mirties prekeiviu („Vakar mirė daktaras Alfredas Nobelis, išradęs būdą akimirksniu pražudyti aibę žmonių ir taip praturtėjęs“, – rašė žurnalistai). Mokslininkas neturėjo nei žmonos, nei vaikų, kurie būtų galėję apginti jo reputaciją, taigi, ryžosi pats pasirūpinti, kad liktų žmonijos atmintyje ne kaip mirties prekeivis, o kaip geradarys.
1895 m. lapkričio 27 d. Paryžiaus švedų ir norvegų klube ponas Nobelis pasirašė dokumentą, kuriuo 94 proc. viso savo turto – 31 mlrd. tuometinių Švedijos markių (šiandien būtų apie 135 mln. eurų) – paskyrė penkioms premijoms: fizikos, chemijos, medicinos, literatūros ir taikos – įsteigti. Testamento vykdytojai, du jauni inžinieriai Ragnaras Sohlmanas ir Rudolfas Lilljequistas, turėjo paversti kapitalą vertybiniais popieriais ir įkurti fondą. Iš jo uždirbamų procentų ir mokami kasmetiniai apdovanojimai tiems, kas per metus davė daugiausia naudos žmonijai. Visos premijos lygios: 10 mln. Švedijos kronų (pagal nūdienos kursą – apie milijoną eurų). Iš esmės jos dydis kasmet šiek tiek skiriasi – priklauso nuo Nobelio fondo pelno per praėjusius metus.
Taikos premija turėjo būti skiriama žmogui, nusipelniusiam suartinant tautas, naikinant vergovę, mažinant armijas ir pasirašant taikos sutartis, – sako, pats Nobelis visą gyvenimą graužėsi išradęs baisiąją naikinimo priemonę dinamitą.
Kaip pagerbtųjų sąraše atsirado fizikai ir chemikai, aišku: pats Nobelis buvo šių sričių ekspertas. Fiziologijos ir medicinos sričių svarba pasauliui taip pat nekelia abejonių. Taikos premija turėjo būti skiriama žmogui, nusipelniusiam suartinant tautas, naikinant vergovę, mažinant armijas ir pasirašant taikos sutartis, – sako, pats Nobelis visą gyvenimą graužėsi išradęs baisiąją naikinimo priemonę dinamitą. O juk jis išpažino pacifistines idėjas: buvo įsitikinęs, kad jei žmonės turės ginklų, kuriais galės akimirksniu sunaikinti vieni kitus, tai neišvengiamai supras, kad kariaudami nieko nelaimės, ir nutrauks konfliktą. Panašios nuomonės laikėsi ir kulkosvaidžio išradėjas Richardas Gatlingas. Ar bereikia sakyti, kaip baisiai jie abu klydo?!
O dėl literatūros, tai mažai kas žino, kad Alfredas Nobelis turėjo rašytojo ambicijų. Vienintelis išlikęs jo kūrinys – keturių veiksmų tragedija „Nemezidė“ – pasirodė Paryžiuje prieš pat autoriaus mirtį, tačiau tiražas buvo sunaikintas, mat švedų Liuteronų bažnyčia, kurios uolus parapijietis buvo Nobelis, užsienyje pasmerkė pjesę kaip šventvagišką.
„Rankraščiai nedega“ ne tik interneto laikais: trys „Nemezidės“ egzemplioriai išliko, 2003 m. ji buvo perleista švedų kalba, o 2005 m. – pastatytas spektaklis.
„Nemezidė“ Nobelio literatūros premijos negavo, švedų visuomenė išbandymą Nobelio kūriniu atlaikė. Galų gale praėjus daugiau kaip 100 metų nuo pirmojo leidimo ir pati fabula neatrodo skandalingesnė (ar šventvagiškesnė) nei „Dekamerono“ ar „Nusikaltimo ir bausmės“ siužetas. „Nemezidė“ pasakoja apie Beatrice Cenci, gražuolę aristokrato dukrą, pakėlusią ranką prieš ją prievartavusį tėvą ir nuteistą mirties bausme už tėvažudystę.
Siužetas Europos literatūroje ir mene nepaprastai populiarus nuo pat Beatrice nukirsdinimo ir sunku patikėti, kad net prieš šimtą metų Paryžiuje jis galėjo labai piktinti. Kitas dalykas, kad galbūt tokios temos nederėjo imtis solidžiam mokslininkui. Antra vertus, spektaklis Stokholme buvo rodomas pusę metų, o ir Cenci istorija gana šiurpi, kad net ir šiandien pritrauktų skaitytojų. Gaila, bet tai – ne kriterijus Nobelio literatūros premijai gauti. Be to, mirusiems autoriams ji neskiriama.
Ir ne tik mirusiems: jos neturi tokie literatūros grandai, kaip Levas Tolstojus, Henrikas Ibsenas ar Henry Jamesas. Užtat turi tokie auditorijai nebūtinai žinomi kūrėjai, kaip Rudolfas Euchenas. Bet populiarumas niekada nebuvo kriterijus, į kurį orientuotųsi Švedijos karališkoji akademija, atsakinga už nominacijas. Gal ir gerai, kad Nobelio fondas suteikia jai galimybę rūpintis tvariomis vertybėmis. Tačiau nenuostabu, kad dėl jos sprendimų taip ginčijamasi.