Pasak D.Bubienės, nors Vyrų linija pradėjo veikti tik pernai, tačiau tokios paslaugos poreikis labiau nei akivaizdus: „Nėra dienos, kad nebūtų skambučių.“
– Dovile, kiek laiko apskritai jau padedate žmonėms, kurie patiria krizes ir kaip ši veikla jūsų gyvenime prasidėjo?
– Pažintis su nevyriausybiniuose krizių centruose teikiama pagalba prasidėjo apie 2005 m. mano savanoryste moterų krizių centre. Viskas labai paprasta – studijų metu reikėjo atlikti praktiką. Moterų krizių centras tuo metu dairėsi pagalbininkų. O po praktikos likau. Pradžioje kelioms valandoms per savaitę, vėliau krūvis didėjo, tad buvau įdarbinta.
Daug įvairios patirties, praktikos ir darbui reikalingų pažinčių atsirado jau pirmaisiais metais. Kontaktai su Lietuvos nevyriausybinėmis organizacijomis, mokymai ir seminarai užsienyje – Danijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje.
Žinių ir patirties bagažas didėjo, tad juo dalijomės su latviais, baltarusiais, rusais, rengdami tarptautinius mokymus Rygoje, Minske, Sankt Peterburge.
2007 m. netekusi brolio skausmingai suvokiau, kad moterys pagalbos ieško ir randa, o vyrai ne itin ieško, o ir neranda. Tuo metu dar nebuvo tiek kalbama apie pagalbos vyrams poreikį ir svarbą, ji nebuvo siūloma taip, kaip tai yra dabar. Tad 2009 m. sausio mėnesį kartu su dar keliais steigėjais Kaune įsteigėme Kauno apskrities vyrų krizių centrą, o 2013-aisiais padėjome įsisteigti dar 3 vyrų krizių centrams Lietuvoje.
– Kokiomis aplinkybėmis netekote brolio?
– Tai labai skausminga patirtis. 2007 m. vasarą jis nusižudė. Maždaug dvi savaites prieš tai jis dar klausė manęs apie mano darbą moterų krizių centre. Ir nė žodžiu neužsiminė, kad jam reikia pagalbos. Vyrai juk neverkia. Vyrai viską išsisprendžia patys…
Liko daug skausmo ir gedinčių artimųjų. Ši netektis mane paskatino galvoti apie vyrų sunkumus, apie situaciją, su kuria jie susiduria, kai išgyvena krizę. Apie įsitikinimus, kuriais jie vadovaujasi.
– Dirbate Krizių centre, čia pagalbos gali keiptis ir vyrai, ir moterys? Koks yra tokios pagalbos poreikis, kaip jis keitėsi per metus? O kaip keitėsi pačios krizės? Kokios jos ir kada žmogus prašo pagalbos?
– Vyrų krizių centre savo psichologinę, socialinę, teisinę pagalbą orientuojame į vyrus, tačiau taip, kai kada kreipiasi ir moterys. Kartais dėl savo vyrų, sūnų, o kartais kartu su jais.
Palyginti su 2009 metais, gerokai pakito tokios pagalbos poreikis. Jis stipriai padidėjo. Ko gero, tai susiję ir su paslaugų pasiūla, su paslaugų prieinamumo didinimu, su informacinėmis kampanijomis, kurias organizavome ir mes. Be abejo, ir patys vyrai keitė požiūrį į tokią pagalbą, jiems buvo drąsiau kreiptis ir turėjo ryžto keistis.
– Vyrų linija pradėjo veikti pernai. Ar ši iniciatyva pasiteisino? Kiek sulaukiate skambučių?
– Apie tokios linijos galimybę kalbėjome su kolegomis ir anksčiau. Pandemija ir karantinas suteikė galimybę šią mintį realizuoti – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai paskelbus konkursą, gavome truputį lėšų.
Nuo sausio mėnesio konsultavimą Vyrų linijos telefonu ir elektroniniais laiškais tęsiame. Deja, kol kas parama nėra didelė, tad specialistai vyrus iš visos Lietuvos konsultuoja tik keturias valandas darbo dienomis. Nėra dienos, kad nebūtų skambučių.
Būtų puiku padidinti savanorių skaičių, taip pat ir galinčių konsultuoti telefonu.
Kai kurie vyrai skambina pakartotinai tęstinei pagalbai, tai yra, su specialistu, kuris konsultavo, susitaria dėl kitos konsultacijos. Vyrų linijos savanoriai atsako į vyrų laiškus. Taip pat sulaukėme nemažai norinčių savanoriauti žmonių.
Būtų puiku padidinti savanorių skaičių, taip pat ir galinčių konsultuoti telefonu. Gaila, bet kol kas neturime galimybių suorganizuoti jiems mokymų – šiuo metu tam tiesiog neturime lėšų.
– Ar Vyrų linijos steigimas tiesiog sutapo su pandemija, ar pandemija jos steigimą paspartino? Kaip keitėsi krizės, problemos, kai pradėjome gyventi šioje realybėje?
– Ir sutapo, ir paspartino. Pandemija ir karantinas pradžioje didino nerimą, stresą, dabar jau padaugėjo nusivylimo ir pykčio. Tai jaučiame ir kalbantis su klientais. Vyrai, taip pat ir moterys, gausiau svaiginasi, konfliktuoja.
– Ar būtų galima išskirti krizes, problemas, su kuriomis susiduria vyrai?
– Kaip aprūpinti šeimą, kaip sumokėti mokesčius, kai nėra darbo, pajamų? Savęs nuvertinimas, nusivylimas, pyktis, konfliktai, alkoholis, skyrybos, bedarbystė. Tai blogiausios istorijos, bet jų daug.
Pastaruoju metu susiduriame su žmonėmis, kurie anksčiau yra dalyvavę mūsų smurtinio elgesio programos užsiėmimuose ir grįžo pakartotinai. Atkrito. Vėl smurtavo. Pyksta. Kaltina valdžią, politikus, karantiną, aplinką, tik ne save.
Apskritai padaugėjo išsakomo nusivylimo valdžia ir politikais. Padidėjo alkoholio vartojimas. Jauni žmonės svaiginasi taip pat. Bet ne alkoholiu, o kitomis psichoaktyviomis medžiagomis. Baisu pamatyti, kad yra 22–27 metų vyrų, kurie jau nusivylę pasauliu. Jie neturi motyvacijos dirbti, mokytis. Visgi noriu pabrėžti, jog svaiginimasis nėra tiktai vyrų problema.
– Kaip skiriasi problemos, dėl kurių kreipiasi vyrai ir moterys? Sako, kad moterims svarbu išsikalbėti, o kaip vyrams? Ar juos irgi gydo pokalbis?
– Mus visus gydo dėmesys ir supratimas. Bet gali būti sunku rasti, su kuo išsikalbėti. Yra vyrų, kurie moka kalbėti ir pasakyti, moka klausyti ir girdėti. Yra tokių vyrų, kurie nori pasakyti, bet nemoka. Tuomet jau tenka ieškoti priėjimo, kaip, ką paklausti, kad suprastume.
Yra tokių vyrų, kurie nori pasakyti, bet nemoka.
Kartais žmogus žino, ką jam skauda, ką jis nori pasakyti. Tačiau santūriai tyli, kol nėra pakalbintas. Tokių yra ir vyrų, ir moterų.
Kai kurie sunkumai labai bendražmogiški ir niekaip negalėtum jų priskirti pagal lytį. Psichologinės konsultacijos šiuo metu yra labai populiarios, norint patekti pas psichologą, neretai reikia palaukti.
– Ar mūsų visuomenėje dar gajūs stereotipai, kad vyrai neverkia, kad jie turi būti stiprūs?
– Tikrai taip. Kietas, grubus, agresyvokas, su geležim balse – tokių vyrų mes dar turim. Kur prisiliesi, ten aštrus kampas. Kenčia tokių vyrų artimieji, kenčia jie patys. Kai kada net patys nesupranta tos kančios priežasties.
– Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenis, 2017 metais nusižudė 153 moterys ir 595 vyrai. Jūsų nuomone, kodėl yra tokia skaičių skirtis? Ar Lietuvoje nėra per mažai dėmesio skiriama vyrų patiriamoms krizėms?
– Pastaraisiais metais dėmesio vyrų išgyvenamiems sunkumams, patiriamoms psichologinėms ar emocinėms krizėms padaugėjo. Ne tik spaudoje, bet tai jaučiasi ir iš atsakingų institucijų. Yra skiriamas papildomas finansavimas vyrų išgyvenamų krizių įveikimui. Telefoninė pagalba – Vyrų linija – ir galėjo atsirasti būtent tokiame kontekste. Žinia, kurią svarbu nešti, – kad kai kada tik kalbantis, tik dalinantis, tik pripažįstant galima įveikti problemą, išspręsti krizę.
Yra įvairių teorijų, kodėl atsiranda toks skirtumas tarp vyrų ir moterų savižudybių. Manoma, jog viena iš netiesioginių priežasčių gali būti fiziologinė. Testosteronas skatina agresyvumą, didesnį rizikavimą ir mažiau saugų elgesį, iš čia ir daugiau smurtinio elgesio, konfliktų, kurie vėliau veda į apgailestavimus, nusivylimus savimi, padidėjusį alkoholio vartojimą ir vėl apgailestavimus bei didėjantį nusivylimą.
Žinia, kurią svarbu nešti – kad kai kada tik kalbantis, tik dalinantis, tik pripažįstant galima įveikti problemą, išspręsti krizę
Vyrai labiau rizikuoja ir finansinėje srityje, yra impulsyvesni, mažiau atsargesni. Tai neretai sukelia finansinių problemų. Nuolatinės pastangos susitvarkyti. Ir vėl rizikavimas, tuomet impulsyvūs sprendimai. Ir dar kartą. Ir vėl... Tuomet „kritimas“.
Kita teorija – mūsų jau minėti stereotipai. Kai žmogus ilgai stengiasi nepalūžti, atrodyti stiprus ir nepažeidžiamas, jo jėgos senka. Kai ilgai bandai žūtbūt išsaugoti paslaptį, kad turi sunkumų, jėgos taip pat senka.
Dar viena priežastis – socialinė. Po skyrybų vaikai lieka su mama, o tėvui telieka žaizda širdyje. Į tą žaizdą imamos pilti psichoaktyvios medžiagos, bandant „užsigydyti“. Deja... Tai klaidingas kelias.
– Kuo dar gali baigtis nesprendžiamos vyrų problemos?
– Priklausomybė, asmenybės pokyčiai, socialinė izoliacija (nes gėda), savižudybė. Vaikai be tėvo, tėvai be sūnaus. Amžinas motinos ir tėvo gedėjimas ir skausmas.
– Dovile, kada reiktų ieškoti pagalbos ir kaip suprasti, kad tau jos reikia, nes gal krizė praeis ir taip?
– Kiekviena krizė palieka savo pėdsaką. Kartais mes po jos stipresni, kartais – susilpnėję. Gyvenimo džiaugsmo nebuvimo pojūtis labai stiprus argumentas ieškoti kvalifikuotų specialistų pagalbos.
– Kuo skiriasi emocinė pagalba nuo psichologinės? Ar būna atvejų, kada akivaizdu, jog telefonu problemos išspręsti nepavyks ir reikia gilesnės pagalbos? Jei taip, ar sutinka žmonės jos ieškoti, jei ne – kokias priežastis jie nurodo, kodėl nenori kreiptis į specialistus?
– Emocinė krizė – tai psichologiškai svarbaus įvykio akivaizdoje kilusios be galo intensyvios emocijos: neviltis, bejėgiškumas, siaubas, pasimetimas, sukeliančios didžiulį psichinį diskomfortą jas patiriančiam žmogui. Apimtas emocinės krizės žmogus gali nusižudyti. Emocinė pagalba – tai pagalba, orientuota į tuo metu išgyvenamų stiprių, kankinančių, neigiamų emocijų įveikimą ir emocinės būsenos pagerinimą.
Psichologinė pagalba – tai pagalba, įveikiant pačią krizę, tą gyvenimišką situaciją, priimant svarbius sprendimus, siekiant asmenybės pokyčių, ugdant savo brandą, gebėjimus, savybes, keičiant įsitikinimus ir nuostatas, elgesį.
Ne visiems lengva kreiptis į psichologą. Dar neretai bijoma įrašų, kurie galimai kenktų ateityje. Kai kada žmogus praeityje yra nusivylęs psichologu, nes tikėjosi daugiau, nei psichologas gali. Kartais sakoma, jog „niekas už mane nepadarys“. Ir tai yra tiesa. Tačiau psichologas gali palydėti, pabūti šalia tuo metu, kai teks priimti reikalingus, kartais – sunkius sprendimus.
