– Raimundai, kokia buvo jūsų, kaip kirpėjo-barzdaskučio, karjeros pradžia?
– Viskas prasidėjo gimtuose Šiauliuose. Visai netoli mano namų buvo kirpėjų mokykla, tad ten ir pradėjau mokytis – tai buvo mano pradžia. Pirmiausia, žinoma, save išbandžiau kirpdamas draugus ir formuodamas jų barzdas. Vėliau pradėjau dirbti mamos kirpykloje, bet jau orientavausi į vyrų kirpimą. Tuo metu dar nebuvo vartojami tokie žodžiai kaip barberis ar barber shop‘as. Vėliau dirbau Ispanijoje, o po to atsidūriau Airijoje. Iš pradžių Dublinas man labai nepatiko ir net galvojau, kad jei greit – per savaitę – nesusirasiu darbo kirpykloje, šioje šalyje neliksiu. Visgi susiradau darbą vyrų kirpykloje Grafton gatvėje Dubline greičiau nei per savaitę. Tai buvo mano pirmas darbas jau būtent tokioje vietoje. Ilgainiui tapau vadybininku jau kitoje vietoje, dar spėjau įsigyti ir parduoti vieną frančizę, o vėliau atidariau savo vietą Airijoje, pavadintą „Woxxbarbers“. Po kelių mėnesių atidariau „Woxxbarbers“ saloną ir Vilniuje.
– Kaip apibūdintumėte „Woxxbarbers“ salonus? Ar erdvės Dubline ir Vilniuje kuo nors skiriasi?
– Erdvės panašios, nors interjeras kiek skiriasi. Dubline esame įsikūrę gana prestižinėje South William gatvėje, Dublin 2 dalyje. Šioje gatvėje daug butikų, barų, o kartais ji net vadinama kirpyklų gatve. Dublin 2 dalyje daugiau vaikšto pasiturintys airiai. Esame įsikūrę šalia Grafton gatvės, kurioje nuomos kainos vienos didžiausių Europoje. Įsikūrėme seno pastato patalpose, kuriose aukštos lubos, o pati erdvė yra tikrai nedidelė, bet labai jauki.
Kuriant „Woxxbarbers“ erdvę Dubline man labai nesinorėjo prabangos. Tai erdvė, skirta tik vyrams, tad norėjau, kad pas mus atėję jie pirmiausia jaustųsi jaukiai. Siekiau neapkrautos, jaukios ir vyriškos erdvės, kuri nekopijuotų jokių senų vyrų kirpyklų ar barzdaskučių salonų stilistikos. Norėjau sukurti sumodernintą vyrų kirpyklą. Juk dabar ne penktasis aš šeštasis dešimtmetis, tad ir jų dvasios nesiekiau perkelti į „Woxxbarbers“. Užtenka to, kad yra išlikusių tam tikrų detalių iš tų dešimtmečių, pavyzdžiui, įrankiai ir skustuvai.
– Koks buvo „Woxxbarbers“ startas Vilniuje, ko gero, iš kelerių metų perspektyvos jau galite vertinti?
Geriausia reklama naujai atsidariusiai vietai yra klientų atsiliepimai iš lūpų į lūpas. Žmogaus darbas visada bus pati geriausia reklama.
– Tokio tipo vietą Lietuvoje atidarėme pirmieji. „Woxxbarbers“ atidariau su mintimi, kad jei tu dirbi kokybiškai ir išmanai savo darbą, tai tik laiko klausimas, kada turėsi klientų ratą. Tai mums ir pavyko.
Manau, kad geriausia reklama naujai atsidariusiai vietai yra klientų atsiliepimai iš lūpų į lūpas. Tikrai nenorėjome daryti didelės reklamos ar pigių akcijų. Žmogaus darbas visada bus pati geriausia reklama.
– Su savo salonu buvote pirmieji, o dabar galima pastebėti, kad pastaraisiais metais kirpyklų vyrams atsidaro vis daugiau. Kaip susiformavo toji barzdaskučių kultūra ir savotiškas barzdos kultas?
– Kai kalbame apie vyrų salonus, dažnai žmonės įsivaizduoja, kad tai vieta, kuri koncentruojasi tik į barzdos formavimą ir priežiūrą. Svarbu paminėti, kad į vyrų saloną žmonės ateina ne tik formuotis barzdos, bet ir apsikirpti. Manau, kad pagrindinė priežastis, kodėl susiformavo barzdaskutyklų-kirpyklų kultūra yra ta, kad vyrai nebenori eiti į unisex arba net į moteris orientuotus salonus. Net nepasakyčiau, kad vyrui eit į vyrų saloną yra tam tikras prestižas. Nemėgstu šio žodžio. Manau, kad vyrai renkasi juos ne dėl prestižo, o dėl jų puoselėjamos specializacijos, orientacijos į vyrišką auditoriją.
– Esate jau tikrai pažinę lietuvius klientus. Ar jie savo poreikiais ir žiniomis apie barzdų kultūrą ir stilių skiriasi nuo vyrų kitose Europos šalyse?
– Visų pirma, pasakyčiau, kad aš pats stengiuosi labai paprastai žiūrėti į barzdaskučių kultūrą ir stilių. Juk tai yra tik barzda, plaukas, kurį nukirpus jis greitai atauga. Visada svarbiausia parinkti tinkamą formą ir stilių konkrečiam klientui. O kalbant apie tai, ar lietuviai vyrai skiriasi nuo vyrų, tarkim, Airijoje, tai iš karto sakau, kad kaip ir visur, klientai vyrai yra labai individualūs.
Kaip bebūtų, tikrai manau, kad lietuviai, – tiesa, kalbu labiau apie vilniečius, nes tiesiog būtent juos matau kiekvieną dieną, – tikrai neatsilieka nuo vyrų kitose šalyse savo mados pojūčiu ir stiliaus supratimu. Juk visi turi lengvą priėjimą prie interneto ir socialinės medijos, žmonės keliauja, pamato, kokia kultūra vyrauja kitose šalyse. Tikrai išskirčiau, kad Vilniuje vyrai pasitempę.
– O kaip jums sekasi Lietuvoje rasti darbuotojų – tokių, kurie turėtų tinkamų įgūdžių ir plaukus kirpti, ir barzdas formuoti?
– Kalbant konkrečiai apie „Woxxbarbers“, mes labai nesiplečiame, tad ir kolektyvas nėra didelis. Dažniausiai pas mus atėję dirbti meistrai turi atitinkamos patirties užsienyje. Be to, aš pats visuomet vedu mokymus. Be abejo, rinkdamasis darbuotojus pirmiausia įvertinu jų įgūdžius – atsivedu draugų, potencialus darbuotojas dirba ir beveik visada galiu iš karto pasakyti, ar žmogus tinkamas dirbti ir ar verta jį mokyti, ar ne.
Manau, situacija kiečiasi, gerėja – dabar, kai jaučiama barzdaskučių kultūros banga, į Lietuvą atvažiuoja šios srities profesionalų, vedami seminarai, kuriuose galima įgyti praktinių žinių.
– Kas jums pačiam yra stilius?
– Man stilius – tai saviraiška. Aš tikrai labai nesureikšminu stiliaus, o jo kitimas bent jau mano atveju priklauso nuo nuotaikos – vieną dieną galbūt noriu atrodyti stilingai, o kitą man to tiesiog nereikia, noriu apsirengti visiškai paprastai. Būna, kad net ir žmona sukritikuoja, kaip čia apsirengiau. Priklausomai nuo to, kur einu, noriu būti nevaržomas. Esu aktyvus, sportuojantis žmogus, tad labai dažnai tiesiog renkuosi patogią avalynę, bleizerį, kepurę su snapeliu ir esu pasiruošęs eiti. Bendrai kalbant, man visada svarbiausia, koks žmogus viduje, o ne kokius rūbus ir aksesuarus dėvi.
– Kai vyras dvejodamas jūsų klausia, ar verta auginti barzdą, ką jam atsakote? Kiek tai dar bus madinga?
Tikrai turiu pažįstamų vyrų, kurių neįsivaizduoju be barzdos. Tai tampa vyro atributu.
– Vien tik pastaruoju metu atsidariusių vyrų kirpyklų skaičius Lietuvoje rodo stiprėjančią vyrišką kultūrą. Tikrai vis daugiau vyrų nori auginti barzdas. Aš visada sakau, kad reikia pabandyti. Juk jei kažkas netiks, galima bet kada ją nusiskusti, ar ne? Taip, kartais manęs net paklausia, kiek dar ilgai bus madingos barzdos. O aš visada atsakau, kad barzda – tai nėra mada. Barzdos kultūros ledai jau pralaužti ir vyrai, kuriems tinka barzda, ją ir nešios tikrai ne dėl mados, o dėl to, kad tai jam tinkanti ir patinkanti išvaizdos detalė. Tikrai turiu pažįstamų vyrų, kurių neįsivaizduoju be barzdos. Tai tampa vyro atributu.
