– Per savo gyvenimą esate dirbęs įvairiose srityse. Kaip Jus pristatyti šiandien?
– Esu tobulėjimo programų fasilitatorius. Mano profesinė veikla – palengvinti žmonėms tobulėjimą lyderystės, vadovavimo ir asmeninio efektyvumo srityse. Dirbu ir kaip komunikacijos koučingo specialistas, talkinu besimokantiems mindfulness. Nepatinka jo lietuviškas vertimas – dėmesingas įsisąmoninimas, – jis per ilgas. Man gražiau, pavyzdžiui, atida.
Šia tema atsiranda itin prasmingų projektų – pavyzdžiui, su „Swedbank“ mes jau pusmetį medituojame jų biure – kartą per savaitę po 35 minutes sėdime tyloje. Ir panašu, kad šias meditacijas jie tęs savarankiškai.
– Kaip manote, kodėl šiuo metu taip išpopuliarėjo mindfulness? Gal todėl, kad šiandieniniame gyvenime, kuriame toks didžiulis tempas ir tiek streso, žmonėms iš tiesų reikia papildomų įrankių?
– Iš tiesų – tempas yra didžiulis ir labai daug streso. Štai šiandien pietavau su žmogumi, kuris atviravo, kad buvo išėjęs atostogų dėl išsekimo. Tiesiog perdegė.
Žmonės intensyviai dirba, labai stengiasi dėl darbo, nuolat apie jį galvoja ir dar jaučia nepasitenkinimą rezultatais. O mindfulness siūlo paprastą būdą atsipalaiduoti ir susitvarkyti su savo vidumi – tiesiog stebėk savo kvėpavimą. Tai tikrai nėra aukštoji matematika, tik esmė ta, kad tai reikia praktikuoti.
Mūsų mokyklos vyresnioji dharmos mokytoja Nancy Hathaway pasakoja, kaip ji stebėjo mindfulness judėjimo gimimą. Šios metodikos istorijos aprašyme galima rasti, kad jos ištakos budizme, tačiau ji mus pasiekė tik kaip tam tikrų įrankių darbui su savimi rinkinys.
Mindfulness pradininkas, medikas ir mokslininkas Jonas Kabat-Zinnas, mokydamasis iš Zen meistrų – Philipo Kapleau, Thich Nhat Hanho ir Seung Sahno – pamatė, kad tam tikros meditacijos pratybos gali būti labai naudingos visiems žmonėms. Jis pasiūlė Seung Sahnui tai populiarinti plačiau, bet sulaukė pasiūlymo pirma pačiam tapti Zen meistru, – visai kaip „Eglėje Žalčių karalienėje“ – štai tau geležinės klumpės, kai jas sunešiosi, tuomet jau gali eiti toliau.
J.Kabat-Zinnas nelaukė – jis pasiūlė pratybų atmainą savo pacientams ir gavo stulbinamų rezultatų. Pavyzdžiui, jis įrodė, jog pasitelkus dėmesingumą galime kelis kartus paspartinti gijimą nuo žvynelinės. Taigi šias meditacijas jis susiejo su moksliniais faktais, o žmonėms tokių argumentų reikia.
Pasirodo, kad meditacija – gana pragmatiškas metodas, kuris gerina gyvenimo kokybę.
Beje, ir Google su savo žmonių ugdymo programa „Ieškok savo viduje“ įrodė, kad mindfulness praktikuojantys inžinieriai jaučiasi laimingesni, geriau valdo stresą, taip pat turi aiškesnius prioritetus gyvenime, kuria geresnius santykius su aplinkiniais. Nors meditacija problemų nepanaikina, ji išsklaido jas ir leidžia aiškiau suvokti. Kai pasidarai tuščias, aiškiai matai, iš kur kyla tas gniužulas, kuris tave taip smaugia, geriau pamatai savo ir kitų jausmus.
Pavyzdžiui, kai būni piktas, geriau suvoki, ką patiri. Pripažinti savo ir kito jausmus yra jau labai daug kuriant tarpusavio santykius. Taigi pasirodo, kad meditacija – gana pragmatiškas metodas, kuris gerina gyvenimo kokybę.
Aš pats esu Kwan Um Zen mokyklos atstovas. Mano kelionė prasidėjo 1992-aisiais. Kai griuvo geležinė uždanga, mums tapo labai daug kas prieinama. Įdomu, kad Zen'ą į Lietuvą atnešė lenkai. Man pačiam viskas prasidėjo nuo vieno lenko mokytojo frazės: „Tu nežinai, kas esi, iš kur atėjai ir kodėl gyveni, bet tai yra gerai. Puoselėk savo prote tą nežinojimą ir tu suprasi.“
Man ši frazė paliko gilų įspūdį. Kitas mokytojas, Zen meistras Wu Bongas, Lenkijos žydas, emigravęs į Ameriką, nekilnojamojo turto verslininkas, mokinio paklaustas, ar yra nušvitęs, atsakė – ne. Tuomet jo paklausė, kaip tuomet jis gali mokyti nušvitimo kitus. O jis atsakė: „Aš nemokau nušvitimo, aš mokau nežinojimo.“
Manyje šis nežinančio proto puoselėjimas labai atsišaukė. Ne veltui kertinis klausimas Zen tradicijoje – kas aš? Iš tiesų, jeigu prisimenu save, koks buvau 20-ties, 30-ties, 40-ties, tai visiškai skirtingas turinys. Keičiasi visos kūno ląstelės, mąstymas, poreikiai. Tad kas gi tas „aš“?
Beje, ir mokslininkai neranda smegenyse „aš“ centro – tai tik iliuzija. Kai tu tai pripažįsti, sustoji, supranti, leidi tam nežinojimui tave persmelkti, jis tave stebėtinai veikia. Tu tampi dėmesingesnis tam, kas prieš tave, geriau supranti savo situaciją ir funkciją.
Dėl meditacijos pratybų tampi tuščias, laimingas ir linkęs padėti. Tau besikeičiant pasaulis automatiškai tave įtraukia į situacijas, kuriose tenka visa tai realizuoti.
– Bet yra pavojus – jeigu nėra „aš“, tai nieko ir daryti nereikia. Kaip meditacija susijusi su praktiniu gyvenimu?
– Meditacijos pratybos gali būti dedikuotos ir integruotos. Viena vertus, tu iš tiesų turi skirti laiko dedikuotai meditacijai ir surinkti rimtą sėdynvalandžių skaičių. Vieša paslaptis apie mindfulness yra ta, kad „moksliškai įrodyta“ jos nauda tyrinėjant tuos, kurie pratybose praleidžia per 10 tūkst. valandų. Tuomet prasideda meistriškumas.
Gaila, bet neužtenka perskaityti, pavyzdžiui, Dalai Lamos knygą. Reikia iš tiesų medituoti ir įgyti patirties. Cituojant Hermanną Hesse, jeigu nori pasiekti kažką neįmanoma, turi nuolat bandyti daryti kažką neįmanoma.
Skiriant laiko dedikuotai meditacijai, galima užsiimti ir integruota meditacija – persmelkti ta aiškaus proto būsena visą kitą savo veiklą. Dėl meditacijos pratybų tampi tuščias, laimingas ir linkęs padėti. Tau besikeičiant pasaulis automatiškai tave įtraukia į situacijas, kuriose tenka visa tai realizuoti.
Japonų tradicijoje yra istorija apie vieną Zen meistrą, kurio japoniškas vardas – „Lytinis aktas“. Jis amžių nugyveno vienuolyne uoliai praktikuodamas meditaciją. Tačiau viskuo nusivylė, nes jam atrodė, kad nieko nepasiekė. Per tuos dešimtmečius, kol jis meditavo, jo šventykla atsidūrė raudonųjų žibintų kvartalo centre. Išėjęs pro vartus į gatvę, pagyvenęs vyras tiesiog buvo palaikytas klientu. Sekso darbuotoja nusitempė jį pas save. Tas nesipriešino, nes manė, kad privalo kažkam padėti... ir besimylėdamas su ja galop patyrė tai, kas vadinama nušvitimu.
Iš tiesų nieko nedaryti reikia beprotiškų pastangų. Beveik neįmanoma. Jeigu kažkas nieko nedaro, tai labai aukšta klasė. Mes net nepastebime, kiek visko darome. Pavyzdžiui, galime pasitikrinti, kiek laiko, tarsi nieko neveikdami, praleidžiame „Facebook'e“. O meditacijos pratybos kviečia dėmesingumui, ką tu veiki akimirką po akimirkos.
Mačiau daugybę žmonių, kurie sako, kad medituodami tapo laimingesni. Tačiau po kurio laiko jų norai išaugo, ir jie vėl tapo nelaimingi.
– Šiais laikais, sakyčiau, egzistuoja laimės kultas – žmogus tarsi privalo būti laimingas. O kas yra laimė?
– Skaičiau „The Guardian“ straipsnį, kuriame kritikuojamas mindfulness judėjimas kaip kapitalizmo religija, nes neva ši metodika advokatauja individualaus išsigelbėjimo planui. Ją pasitelkęs gali būti laimingesnis kapitalistinės sistemos sraigtelis, nors iš iš tiesų esą reikėtų keisti visą sistemą.
Man atrodo, kad tokie priekaištai yra kažkoks nesusipratimas: negali būti dėmesingas ir vienas sau izoliuotai laimingas, – tu neišvengiamai geriau suvoki ir kitų kančią. O jei suvoki, tai tave veikia.
Taigi kas yra laimė? Tai rimtas klausimas. Nors visada esu už matavimą, visgi labai sunku apsispręsti, kaip ir ką mes iš tiesų matuojame, kalbėdami apie laimę. Man laimė labiau rezonuoja su prasmingumu – kiek tavo gyvenimas yra prasmingas. Taip pat ji labai susijusi ir su kitais, nes vargiai gali būti laimingas nelaimingų žmonių bendruomenėje. Mes visi esame tarpusavyje susiję.
Mačiau daugybę žmonių, kurie sako, kad medituodami tapo laimingesni. Tačiau po kurio laiko jų norai išaugo, ir jie vėl tapo nelaimingi, nes žmogui visada negana. Todėl man atrodo, kad ne laimė, bet prasmė labiau parodo, ar esi teisingame kelyje.
– Laimė dažnai siejama tiesiog su materialine gerove, dėl kurios žmonės pasiryžę gyvenimą „parduoti“ darbui. Kaip tai vertinate?
– Visos kompanijos sako, kad yra suinteresuotos, jog žmonės būtų įsitraukę į darbą. Įsitraukimą galime nesunkiai pamatuoti. Pavyzdžiui, kuo daugiau žmonių teigiamai atsako į toliau pateikiamą klausimą, tuo jie labiau įsitraukę: „Ar sutinki, kad esi vertinamas laiminčios komandos narys, dirbantis prasmingą darbą pasitikėjimo aplinkoje?“
„Esu vertinamas“ – tai reiškia, kad darbdavys domisi mano augimu, skiria laiko mano mokymams. „Dirbu laiminčioje komandoje“ – pasiekiame gerų rezultatų. „Dirbantis prasmingą darbą“ – matau, kaip tai, ką darau, gerina pasaulį. „Pasitikėjimo aplinka“ – geri santykiai su kolegomis.
Deja, pasaulinė darbo rinka nelabai sėkmingai įtraukia žmones – pasak statistikos, tik keliolika procentų žmonių entuziastingai įsitraukę į savo darbą. Žmonės dirba, kad būtų laimingesni, tačiau iš tiesų tokie nesijaučia.
– Gal tai susiję su sovietiniu mentalitetu?
– Iš tiesų taip. Man rodos, kad lietuviai vis dar geriau jaučiasi su žodžiu „vadovas“ nei „lyderis“. Vadovas moka tik išsireikalauti. O lyderystė yra veikimas pasitelkus žmonių nuoširdžius siekius taip, kad jie net to nepastebi. Tai paprastai perteikta sename eilėraštyje iš Korėjos Zen tradicijos. Čia kalbama apie mokytoją, bet tai tinka ir lyderiui:
Kai Mokytoja vadovauja, žmonės
Beveik nežino, kad ji egzistuoja.
Po jos geriausia yra ta vadovė,
kuri yra mylima.
Toliau – ta, kurios bijoma.
Blogiausia ta, kurią niekina.
Jei tu nepasitiki žmonėmis,
Verti juos būti nepatikimais.
Mokytoja nekalba, ji veikia.
Kai jos darbas padarytas,
Žmonės sako: „Nuostabu,
Mes visa tai padarėme patys!“
– Kaip Jūs vertinate individualumo ir bendruomeniškumo ryšį?
– Man atrodo, kad aukščiausia žmogaus brandos stadija – gebėjimas būti tarpusavio priklausomybėje. Pradedame augti kaip visiškai priklausomi nuo tėvų. Po to klausomės roko dainų apie nepriklausomybę, maištaujame ir tampame nepriklausomi, bet, dar toliau mokydamiesi kurti santykius draugystėse ir santuokose, išmokstame būti tarpusavio priklausomybėje.
Man vis sunkiau atrasti, kas yra tas individualumas. Tu esi aplinkos, kurioje gyveni, apraiška. Fiziškai esi sudarytas iš tų pačių dulkių, kurios ką tik čia buvo, kalbi ta pačia kalba, kaip tavo tautiečiai, ir pan.
Mes manome, kad esame individualūs, bet kai pradedame viską narstyti po kaulelį, matome, kad viskas pas tave iš kažkur atėjo. Dažnai atrandame, jog esame gana standartiški tam tikros bendruomenės produktai. Maža to, daugiau kaip 90 proc. mūsų sprendimų yra nesąmoningi – automatinės reakcijos, automatinis mąstymas...
Manome, kad esame individualūs, bet atrandame, jog esame standartiški bendruomenės produktai.
– Grįžtant prie Jūsų budistinių praktikų – esate vyresnysis dharmos mokytojas. Ką tai reiškia?
– Turiu teisę mokyti meditacijos, tik nevedu vadinamųjų konganų interviu. Tai situaciniai galvosūkiai, įvertinantys mokinio pažangą. Tu ateini pas mokytoją, gauni galvosūkį ir bandai į jį atsakyti. O mokytojas sako, pavyzdžiui, kad atsakei neteisingai, ir gauni namų darbams tą galvosūkį spręsti.
Tai labai pakerpa puikybės sparnus, kai manai, kad jau daug ko pasiekei ir viską supranti. Reikia juk įvesti žaidybinį elementą, kad mokiniui nebūtų nuobodu eiti keliu.
– Koks Jūsų tradicijoje yra tuoktuvių ritualas?
– Mano mokykla yra vakariečiams skirta Zen versija. Pirmiausiai ji atsirado JAV. Čia daugiau pagarbos moterims, demokratijai ir laisvei, todėl mūsų mokykloje daug mokytojų moterų. Egzistuoja ir tuoktuvių apeigos, kurias kartais užsako žmonės iš šalies.
Labiausiai man įsirėžė į atmintį tuoktuvės tarp Amerikos lietuvio ir lietuvės Vilniaus Zen centre. Jie, man regis, tuokėsi, jau septintoje ar aštuntoje tradicijoje. Ta lietuvaitė darbo valandos metu šlapiu skuduru nuvalė paauksuotą Budos statulą, o kartu nusivalė ir aukso sluoksnis. Atsimenu, stovėjome mes su Zen meistru Su Bong ir svarstėme, ką daryti, galiausiai nusprendėme – nieko. Ir iki šiol mūsų centre yra tas Buda, sėdi su nuotakos nuvalytu pečiu.
Pačios ceremonijos metu mėtomos pupos. Ką tai reiškia, prisipažinsiu, niekada nesidomėjau. Pačiam man taip tuokti dar neteko, tačiau jeigu reikėtų – yra surašyta instrukcija, kurios ir reikėtų laikytis.
Visgi pagrindinė mūsų veikla – reguliariai organizuojami atsiskyrimai, kurių metu gaunama neįkainojama proga pabūti su savimi. Tu tiesiog sėdi, stebi savo kvėpavimą ir tyli.
Mūsų mobiliuosiuose telefonuose yra tokia funkcija – „gamykliniai nustatymai“. Tikiu, žmoguje irgi yra „gamykliniai nustatymai“, kuriuos verta atrasti. Kai atsikratai visų nereikalingų, prilipusių dalykų, tampi draugiškas, geras, mylintis, linkęs padėti, atsipalaidavęs ir laimingas. Iš tos tylos atsiranda aiškumas, atjauta, meilė, nes kai pats tampi tuščias, daug geriau viską matai, girdi, supranti ir linkęs žmones vertinti draugiškai, su pasitikėjimu.
Tiesa, kai bandau tylos meditacijas su verslo bendruomenėmis, 10 proc. žmonių sunkiai gali išsėdėti net 10 minučių. Manau, kad daliai jų nepatinka tai, ką pamato savyje. Tiesos ieškotojai linkę priimti tai, ką randa, o tam reikia ir drąsos.
Yra tokia istorija apie garsųjį Tibeto jogą ir mokytoją Milarepą. Jis meditavo kalnuose. Kartą išėjo malkų, o grįžęs rado savo vietoje demonus. Iš pradžių mėtė į juos malkas, po to išbandė kitus būdus jiems išvaikyti, bet niekas nepadėjo.
Tuomet tarė: „Ką gi, matyt, čia mes kartu pabūsime, pamokykite mane!“ Ir nusilenkė tiems demonams. Tuomet visi jie, išskyrus patį stipriausią, išnyko. Tačiau kai Milarepa, priėjęs prie jo, įkišo jam į nasrus savo galvą, išnyko ir šis. Tai istorija apie tai, kaip svarbu priimti tai, su kuo susiduri.
Teko klausytis laidos apie LSD taikymą pacientams, kuriuos kamuoja skausmas ar jie pratinasi prie mirties. Jie keliauja po savo sąmonę su gidais, kurie visada sako – jeigu sutikai savo sąmonėje šmėklą, nebėk nuo jos, atsisuk į ją ir paklausk, ką veikia ji tavo prote, ko turi tave pamokyti. Kai tu atsigręži į savo baimę, ji transformuojasi.
Tuomet tarė: „Ką gi, matyt, kartu pabūsime, pamokykite mane!“ Ir nusilenkė demonams.
Aš panašios patirties turėjau, kai man buvo diagnozuotas skydliaukės vėžys. Jis labai sėkmingai pagydomas, bet tave kankina mintys apie tai. Gal kokius 200 kartų per valandą pagalvoji, kad jau sergi ir dar kokiu kitu vėžiu. Tuomet šioms automatinėms negatyvioms mintims taikai metodą: kai ateina negatyvi mintis, tu neseki ja, o grąžini dėmesį prie kvėpavimo stebėjimo.
Ta mintis – tarsi įkyrus kaimynas su alaus skardine rankoje. Jis skambina į duris, tu matai jį pro langą, bet neatidarai durų. Ir jis išeina. Po kurio laiko vėl ateina, o tu ir vėl neatidarai durų. Taigi tu matai mintį, bet nieko su ja nedarai. Dar gali paklausti, ar ji pagrįsta faktais, ar ji padeda man geriau jaustis, bet toliau jos nerutulioji, o grąžini dėmesį prie kvėpavimo.
Ir įvyksta stebuklas – ši mintis ateina vis rečiau ir galiausiai jos visai nebelieka.
– Koks Jūsų požiūris į šeimą ir pareigas šeimoje?
– Man labai pasisekė su žmona. Manau, kad ji tiesiog iš prigimties yra Zen meistrė. Kai mes susipažinome, maniau, kad daug dalykų žinau už ją geriau, bet vėliau supratau, kokia ji išmintinga. Ji daug ką supranta geriau už mane be sėdynvalandžių. Tiesa, ji kviečia geriau pjauti žolę nei medituoti, bet priima ir kitą mano pasirinkimą. Aš manau, kad meilė ir yra priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra.
Dvasinės pratybos skatina stropiau valyti dulkes, pasidėti į vietą batus, laiku išvesti šunį gamtinių reikalų ir daryti daug kitokių smulkmenų. Kai Zen meistro Taizan Maezumi mokiniai, norėję įsteigti kepyklėlę, kad uždirbtų pinigų bendruomenei, paprašė peržvelgti jų verslo planą, šis atkreipė dėmesį į keletą dalykų. Mokiniai atsakė, kad tai juk smulkmenos, o meistras tarė – smulkmenos ir yra viskas, kas yra, nes daugiau nieko ir nėra.
– Prašau, jei nesunku, pasidalinti paprastu metodu, kuris būtų prieinamas kiekvienam ir padėtų žmogui pajusti vidinę ramybę.
– Siūlyčiau išbandyti diafragminį kvėpavimą. Atsisėskite tiesia nugara, akis geriau palikite atmerktas, žvelkite į grindis. Lėtai įkvėpkite, tuomet iškvėpkite ir antroje iškvėpimo dalyje, kad visiškai išstumtumėte iš plaučių oro likučius, pilvo raumenis įtraukite į žarnyno pusę. Tai pakels diafragmą, o ši savo ruožtu spaus plaučius ir išstums likusį orą. Įkvėpimą turėtų sudaryti maždaug trys laiko dalys, iškvėpimą – septynios. Tokių įkvėpimų ir iškvėpimų suskaičiuokite iki dešimties ir vėl pradėkite iš naujo.
Jei ateina mintis, ja nesekite, visą dėmesį sutelkite į kvėpavimą. Tarsi privažiuoja traukinys, atsidaro durys, bet jūs nelipate. Tuomet durys užsidaro ir traukinys nuvažiuoja. Tyrimai rodo, kad net 10 minučių tokio kvėpavimo turi teigiamą poveikį.
