Apie žiniasklaidos poveikį, įgyvendinant iniciatyvą „Žvelk giliau“, kalbamės su projekto koordinatore, Psichikos sveikatos menų festivalio „Ryšiai“ įkūrėja Karolina Zakarauskaite ir psichologe Viktorija Ožogova.
Žiniasklaida – televizija, radijas, žurnalai ir kitos priemonės – daro didelę įtaką visuomenės požiūriui į psichikos sveikatą ir žmones, susiduriančiais su psichikos sveikatos sunkumais. Tinkamai pateikiama informacija gali padėti geriau suprasti psichikos sveikatos sunkumus, supažindinti pagalbos galimybėmis ir skatinti kreiptis į specialistus.
Visgi žiniasklaidos pernelyg didelis noras pritraukti kuo daugiau visuomenės dėmesio, gali sukurti klaidingus įvaizdžius, sustiprinti stereotipus ir neigiamai paveikti žmonių požiūrį į psichikos problemas, galiausiai dėl šių priežasčių žmones tai gali atgrasyti nuo pagalbos ieškojimo ar net klaidinti šiose srityje dirbančius specialistus. Tad kokia išeitis?
Psichikos sveikatos sunkumų patiria kas ketvirtas
„Žiniasklaidoje dažnai pasitaiko įvairių klaidingų įsitikinimų apie psichikos sveikatą, kurie stiprina stigmatizaciją ir dezinformaciją. Psichikos sveikatos sunkumų patiriantys žmonės neretai vaizduojami kaip „nenormalūs“, pavojingi ar nusikaltėliai, keliantys grėsmę sau ir kitiems. Dažnai ekstremalios situacijos, tokios kaip smurtiniai nusikaltimai ar žmonių dingimai, nepagrįstai siejamos su psichikos sveikatos sutrikimais, net jei nėra faktų, patvirtinančių tokias prielaidas, – komentuoja psichologė V. Ožogova ir priduria, kad tokia praktika taip pat formuoja klaidingus įsitikinimus apie sutrikimų pobūdį.
– Dažnai psichikos sveikatos sunkumai vaizduojami kaip homogeniška, nekintanti kategorija. Žmonėms įteigiama, kad sutrikimų priežastys slypi vien tik asmeninėse savybėse ar šeimos istorijoje. Tačiau mokslas aiškiai parodo, kad tai yra daugelio biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių rezultatas.”
Projekto „Žvelk giliau” koordinatorė K. Zakarauskaitė taip pat atkreipia dėmesį: „Vyrauja klaidinga nuostata, kad psichikos sveikatos sunkumai yra reti ir aktualūs tik tam tikroms visuomenės grupėms, tačiau Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys rodo, kad psichikos sveikatos sunkumų tam tikru gyvenimo etapu patiria kas ketvirtas žmogus. Lietuvoje 1 iš 5 žmonių patiria psichikos sveikatos sunkumų arba susiduria su jais artimoje aplinkoje, – informacija dalinasi pašnekovė. – Svarbu nepamiršti, kad psichikos sveikatai įtakos turi ne tik biologiniai, bet ir psichosocialiniai veiksniai, tokie kaip ekonominė padėtis ar socialinių ryšių tvirtumas.”
Nepagrįstos baimės ir neigiama įtaka sprendimams
Tendencija dramatizuoti ir pateikti psichikos sveikatos problemas kaip pavojingus ar „ekstremalius“ atvejus formuoja visuomenėje iškreiptą požiūrį į žmones, turinčius psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų.
Toks pasakojimas skatina neigiamas nuostatas, nepagrįstą baimę ir diskriminaciją, yra įsitikinusi psichologė V. Ožogova: „Pavyzdžiui, jei tam tikri smurtiniai atvejai – tokie kaip motinų smurtas prieš vaikus – pristatomi vien tik per psichikos sveikatos problemų prizmę, ignoruojant platesnį kontekstą, kaip žinių, pagalbos ir paramos trūkumą, tai kelia nereikalingą paniką ir gąsdina visuomenę. Toks požiūris kuria klaidingą įspūdį, kad visos motinos, susiduriančios su psichikos sunkumais, yra pavojingos ir nepajėgios rūpintis vaikais, nors realybėje dauguma jų su tinkama pagalba ir parama gali užtikrinti saugią aplinką savo vaikams.”
Psichologė taip pat teigia, kad dėl šių klaidingų stereotipų socialiniai darbuotojai, vaikų teisių atstovai ar sveikatos priežiūros specialistai gali priimti nepagrįstus sprendimus, tokius kaip vaiko paėmimas iš šeimos ar nepagrįstas tėvų hospitalizavimas. Tai gali ne tik pakenkti vaikui ir šeimai, bet ir neatitikti žmogaus teisėmis grįsto požiūrio į psichikos sveikatą.
Viena pagrindinių „ekstremalių“ atvejų interpretavimo ydų – atsakomybės perkėlimas individualiam asmeniui, akcentuojant psichikos sveikatos sunkumus kaip pagrindinę priežastį.
Kaip pastebi K. Zakarauskaitė, viena pagrindinių „ekstremalių“ atvejų interpretavimo ydų – atsakomybės perkėlimas individualiam asmeniui, akcentuojant psichikos sveikatos sunkumus kaip pagrindinę priežastį. Tačiau daug situacijų yra sukeliamos greta esančių kompleksinių priežasčių – nepakankamos ar netinkamos socialinės, finansinės ar kitos pagalbos ir saugumo trūkumo.
„Sensacingai pateikiamos, klaidinančios ar neetišku tonu parašytos istorijos apie psichikos sveikatos sunkumus kuria barjerus tarpusavio empatijai ir paramai. Jos stiprina baimę priartėti, paklausti, ar žmogui reikalinga pagalba, ir sumažina supratimą, kad kiekvienas – ar tai būtų praeivis, kolega, ar draugas/ė – gali pagelbėti ar nukreipti pagalbos,“ – priduria pašnekovė.
Kaip žiniasklaida gali prisidėti prie pokyčių?
Abi pašnekovės pabrėžia, kad viena iš svarbiausių žiniasklaidos užduočių yra parodyti teigiamus pavyzdžius ir įtraukti žmones, kurie dalijasi savo patirtimi.
„Labai svarbu suprasti, kad tai, kokios ir kaip skleidžiamos naujienos ir istorijos apie psichikos sveikatos sunkumus ir sutrikimus, turi didelę įtaką vyraujančiai stigmai ir pagalbos ieškojimui. Sakyčiau, kad formuojant visuomenės sampratą apie psichikos sveikatą, svarbus apibendrintas tyrėjų, specialistų ir pačių žmonių, turinčių psichikos sveikatos sunkumų, balsas, – komentuoja K. Zakarauskaitė.
– Dėl to skatinčiau rengiant straipsnius, laidas, viešus renginius psichikos sveikatos temomis pasirūpinti, kad eterį ir galimybę pasisakyti turėtų ne tik specialistai, bet ir asmenines patirtis turintys žmonės. Asmeninės istorijos gali būti labiau atpažįstamos, prieinamesnės savo kalba, jos gali įkvėpti.”
Psichologė V. Ožogova pabrėžia, kad turime atsižvelgti į žmogų kaip į asmenybę, o ne jį apibrėžti per diagnozę. „Pavyzdžiui, vietoje frazės „psichinis ligonis“, geriau sakyti „žmogus, patiriantis psichikos sveikatos sunkumų“. Toks požiūris padeda mažinti neigiamas nuostatas, – sako psichologė. Atsakingai parinkti žodžiai ir aiškus informavimas keičia visuomenės nuostatas, mažina atskirtį ir padeda geriau suprasti tuos, kurie susiduria su psichikos sveikatos problemomis.”
Turime atsižvelgti į žmogų kaip į asmenybę, o ne jį apibrėžti per diagnozę.
Psichologė V. Ožogova priduria, kad žiniasklaidos atstovų mokymas galėtų prisidėti prie šių tikslų įgyvendinimo: „Svarbu, kad žurnalistai bendradarbiautų su specialistais ir žmonėmis, turinčiais asmeninės patirties. Jų darbas – ne tik informuoti, bet ir skatinti visuomenę būti atviresnei bei empatiškesnei.“
„Itin svarbu vadovautis psichikos sveikatai ir negaliai jautrios kalbos gairėmis, kurias parengė Lietuvos negalios organizacijų forumas, nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“ ir kitos specifinėse temose dirbančios nevyriausybinės organizacijos. Bendra etinio ir jautraus tono esmė – žmogaus vertė prieš jo turimus sunkumus, sutrikimus ar negalią. Svarbu tikrinti, ar skleidžiama informacija ir faktai yra moksliškai pagrįsti ir validūs. Be to, siekiant neplėtoti egzistuojančių mitų, aktualu galvoti ne tik apie toną ir žodžius, bet ir apie asociatyvines nuotraukas bei jų kuriamą įvaizdį, – įžvalgomis dalijasi K. Zakarauskaitė.
Kokia skaitytojų atsakomybė?
Abi pašnekovės skatina skaitytojus kritiškai vertinti bet kokią viešai pateikiamą informaciją ir dalytis teigiamais pavyzdžiais.
„Kiekvienas iš mūsų turi galią prisidėti prie pokyčių, kurie padeda mažinti stigmą. Dalindamiesi etiškai pateikta informacija ir aktyviai permąstydami, kam suteikiame daugiausia erdvės ir eterio kalbėti, mes kuriame palaikančią ir empatišką visuomenę,“ – sako K. Zakarauskaitė.
Kiekvienas iš mūsų turi galią prisidėti prie pokyčių, kurie padeda mažinti stigmą.
Kaip sako psichologė V. Ožogova, psichikos sveikata – tai bendra žmogiška patirtis. „Nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo sunkumų, todėl turime dirbti kartu, kad sukurtume visuomenę, kurioje pagalba yra lengvai prieinama, o neigiamos nuostatos – praeities dalis, – teigia psichologė. – Visuomenė gali prisidėti ne tik dalindamasi teisinga informacija, bet ir skatindama diskusijas apie psichikos sveikatą savo artimoje aplinkoje, taip padedant mažinti baimę ir izoliaciją.”
„Žvelk giliau” siekia ugdyti tolerantišką Lietuvos visuomenę, turinčią pakankamai žinių apie psichikos sveikatos svarbą ir iššūkius. Kalbėdami apie psichikos sveikatą ir jos sunkumų patiriančių asmenų bei jų artimųjų realias patirtis keičiame visuomenės požiūrį bei skatiname teigiamas nuostatas ir elgesį tokių asmenų atžvilgiu.
