Pasak M.Gušauskienės, tokiuose teisminiuose procesuose tenka įdėti labai daug darbo, kol pavyksta atrasti netiesioginius prievartos įrodymus. Vis dėlto tai įmanoma.
Neseniai vienoje iš tokių bylų Apeliacinis teismas prekeiviams žmonėmis, vežusiems merginas prostitucijai į Vokietiją, skyrė didžiules bausmes – 8 ir 15 metų. Advokatė dar labiau džiaugiasi, kad jos atstovaujamai merginai už patirtą neturtinę žalą buvo priteista gana didelė suma, kuri gali padėti jai atsistoti ant kojų.
Mat po tokių įvykių nėra lengva grįžti į įprastą gyvenimą. Pirmiausia reikia atstatyti normalų orumo jausmą ir norą kabintis į gyvenimą, norą kažką pakeisti, vėl pradėti save gerbti, nustoti kaltinti save dėl padarytos klaidos ir galvoti, kad dabar turėsi visą likusį gyvenimą dėl to kentėti.
– Ne paslaptis, kad į prostitucijos tinklus įviliotos moterys vengia ieškoti teisybės ir liudyti teisme. Kodėl?
– Jos vengia duoti parodymus ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, nes patiria didžiulį gėdos jausmą. Jos save menkina, jaučiasi nevisavertės ir, kiek įmanoma, stengiasi pamiršti joms padarytas skriaudas.
Kaip prisipažino viena nukentėjusioji, jai tiesiog šlykštu apie tai kalbėti. Jeigu visa tai tenka pasakoti pareigūnui vyrui, kyla dar didesnė gėda. Juolab, kad iki šiol dar tenka išgirsti, nors ir nėra dažni tokie atvejai, kad esą pati kalta – reikėjo galva galvoti.
Taigi neretai ištraukti iš jų informaciją būna labai sunku. Net susidaro įspūdis, kad jos norėtų kalbėti, tačiau iš tiesų jos nekalba dėl gėdos ir baimės teisme vėl akis į akį susidurti su kaltininkais, kurie teismo salėje iš tiesų dažnai joms daro netiesioginį poveikį – mimikomis, komentarais, žvilgsniais, gestais.
Jeigu kaltininkas meta kokią nors repliką, tai mes galime suvaldyti, bet žvilgsnio ar mimikos nesuvaldysi. O mergina labai skaudžiai į tai reaguoja, juolab kad dažnai girdi – esą pati kalta, nes esi kvaila. Todėl bent jau aš asmeniškai prašau procesuose, kad leistų merginai nedalyvauti teisme arba duoti parodymus nuotoliniu būdu, kad jai nereikėtų susitikti su kaltininkais.
Dėl visų šių priežasčių nukentėjusios merginos retai kreipiasi į pareigūnus pačios. Kai kurios išdrįsta pasipasakoti paramos centro darbuotojams, jie tuomet praneša policijai. O dažniausiai kaltininkai įkliūva dėl kitų nusikaltimų ir juos tiriant paaiškėja, kad į prostitucijos tinklą buvo įtraukta ir daugiau merginų.
– Kaip šiandien merginos įtraukiamos į prostituciją? Ar jos bauginamos?
– Pastaruoju metu įtraukimo į prostituciją būdai tapo kultūringesni. Anksčiau būdavo naudojama fizinė prievarta, tiesioginis bauginimas, o dabar viskas daroma labai subtiliai. Todėl įrodyti prievartos faktą daug sunkiau.
Prekeiviai žmonėmis atlieka paruošiamuosius namų darbus: surenka informaciją apie auką, pasidomi jos silpnosiomis vietomis, kuriomis galima manipuliuoti, pomėgiais, įvertina ją kaip asmenybę. Pavyzdžiui, vienoje byloje mergina buvo įtraukta į prostituciją sužaidžiant jos meilės jausmais.
Prekeiviai žmonėmis atlieka paruošiamuosius namų darbus: surenka informaciją apie auką, pasidomi jos silpnosiomis vietomis, kuriomis galima manipuliuoti.
Ji labai naivi, nuoširdi ir visada svajojo apie princą ant balto žirgo. Ir toks „princas“ atsirado. Jis buvo dėmesingas, paslaugus, apipildavo ją dovanomis, visur lydėdavo, susipažino su tėvais, išreiškė norą vesti... Galiausiai pasakė, kad jam reikia išvykti į užsienį, kad užsidirbtų pinigų, ir pasiūlė vykti kartu.
Užsienyje paaiškėjo, kad „princas“ turi skolų, blogi žmonės bando iš jo tas skolas išmušti, todėl rožinis, nuostabus jųdviejų gyvenimas bus neįmanomas, kol jis negrąžins skolų. Yra galimybė, aišku, jeigu ji sutiktų, teikti sekso paslaugas už atlygį. Taip pavyktų greičiau tas skolas atiduoti.
Tikėdama, kad taip padės savo mylimajam, ji sutiko užsiimti prostitucija. O tas mylimasis, kai tyrimo eigoje pasiklausėme jo pokalbių, vadino ją, kaip ir kitas merginas, darbiniu arkliu. Net minties nebuvo apie meilę. Taigi jokios prievartos tarsi nebuvo.
Net tuomet, kai merginos įmetamos į tokią aplinką, toliau manipuliuojama jų jausmais, vis dar palaikomas šiltas ryšys. O kai pradeda kauptis abejonės merginos širdyje, jau būna vėlu – ar dokumentai atimti, ar kalbos nemoka, nežino, į ką kreiptis pagalbos, neturi pinigų grįžti. Tuo tarpu teismuose tai yra pagrindinė kaltinamųjų gynybinė pozicija – aš gi neverčiau, ji pati sutiko.
Kai pradeda kauptis abejonės merginos širdyje, jau būna vėlu.
– Kaip pasirenkamos aukos?
– Labiau tikėtina, kad mergina bus iš socialinės rizikos šeimos, nes jeigu ji jaučia šeimos palaikymą, turi artimų žmonių, kuriems gali pasipasakoti, tikimybė, kad bus įtraukta į tokius nusikalstamus veiksmus, gana maža. Jeigu ir pati mergina laiku nesusivoks, žmonės iš šalies pajus, kad čia kažkas ne taip.
Faktas, kad prekeiviai ieško pažeidžiamų merginų. Pažeidžiamumas gali būti labai įvairus. Vienos pažeidžiamos finansų srityje, kitos – jausmų, trečios turi psichikos problemų, dėl kurių nesugeba adekvačiai įvertinti situacijos.
Atsirenkamos merginos, kurių išvežimas į užsienį nesukeltų triukšmo, nes jeigu mergina turi artimą ryšį su kuo nors, jos dingimas gali būti pastebėtas. Nors užsienyje jos kontroliuojamos – prižiūrimi jų telefonai, socialiniai tinklai, artimi žmonės imtųsi veiksmų pajutę, kad kažkas ne taip. Todėl ieškoma tokių, kurios nelabai kam reikalingos.
– Kaip įrodoma teisme, kad buvo panaudota prievarta, jeigu merginos, kaip ir pati sakote, sutinka užsiimti prostitucija tarsi savo valia?
– Taip, tiesioginių įrodymų, kad auka buvo išvežta per prievartą, dažniausiai nebūna, todėl tenka pasitelkti tik netiesioginius įrodymus, vertinti merginos socialinę aplinką, jos draugus, visus kontaktus.
Pavyzdžiui, vienoje byloje mergina buvo įtraukta per savo draugę. Jos draugė jau buvo patekusi į prostitucijos tinklą ir jai greičiausiai buvo iškeltas „princo“ ultimatumas: arba ką nors užverbuoji, nes trūksta žmonių, arba aš tave mesiu. Ir ji pakvietė mano atstovaujamą merginą savaitėlei atvykti pas ją į svečius: „Už nieką mokėti nereikės, bilietą nupirks mano vaikinas, tu pas mane pagyvensi, pamatysi šalį, pailsėsi.“
Mano klientė sutiko, nes tuo metu buvo labai sunkioje situacijoje, neturėjo darbo, visiškai nebuvo šeimos narių, todėl nusprendė prasiblaškyti. Kada dar pasitaikys tokia galimybė dykai išvykti į užsienį?
Ir iš tiesų – buvo nupirkti bilietai, ją iš namų pasiėmė, nuvežė į autobusų stotį, įsodino į autobusą, davė pinigų smulkioms išlaidoms, nupirko maisto ir gėrimų. Užsienyje ją pasitiko, nuvežė pas draugę, visur vedžiojo, aprodė įžymybes, restoranus, o po kurio laiko pareiškė: „Čia ne kurortas. Pinigai investuoti – reikia atidirbti.“
Laimė, ji gana greitai buvo išsiųsta kaip netinkama prekė, nes nuolat rodė nepasitenkinimą, matyt, ir klientai ja buvo nepatenkinti.
Šiuo atveju kaltininkų gynėjas aiškino, kad mergina nebuvo kontroliuojama, nebuvo atimti jos dokumentai, telefonas ir kiti asmeniniai daiktai, bet aš įrodinėjau, kad ji nebuvo laisva, nes nemokėjo šalies kalbos, todėl į nieką negalėjo kreiptis pagalbos, neturėjo pinigų grįžimui, nebent pėstute eitų kelis tūkstančius kilometrų. Taigi ką reiškia, kad ji nebuvo kontroliuojama? Jai nieko kita neliko, kaip atidirbti skolą.
Laimė, ji gana greitai buvo išsiųsta kaip netinkama prekė, nes nuolat rodė nepasitenkinimą, skundėsi, matyt, ir klientai ja buvo nepatenkinti. Tai buvo toks pasyvus, emocinis pasipriešinimas. Aišku, buvo ir grasinimų, nors jie buvo vaikiški, bet tuo metu jai atrodė, kad gali būti įgyvendinti. Pavyzdžiui, buvo grasinimas, kad yra toks skystis, kuriuo apipurkšta ji išnyks be pėdsakų, jeigu nepaklus. Atrodytų, nesąmonė, bet tuo metu labai suveikia, ypač, kai dauguma aukų yra jaunos, neturi gyvenimiškos patirties. Įprastinis jų amžius – maždaug iki 25 metų.
– Minėjote dar vieną problemą – merginos teisme keičia parodymus. Ar jos patiria spaudimą, bijo?
– Iš tiesų merginos nesijaučia psichologiškai visiškai saugios, ir pasitaiko atvejų, kad kaltininkams pavyksta padaryti poveikį.
Vienoje byloje mergina iš pradžių atsisakė pačios iškelto ieškinio, po to pakeitė nuomonę, visgi nusprendė ieškinį palikti, o galiausiai išvyko iš Lietuvos ir parašė iš užsienio teismui laišką, kad ji atsisako visų savo parodymų, niekam neturi jokių pretenzijų ir į teismą neatvyks. Praktiškai pabėgo.
O situacija buvo tokia. Nors kaltinamieji buvo suimti, jų pažįstami per socialinius tinklus ją susirado ir pradėjo rašyti žinutes. Iš pradžių bandė ją psichologiškai paveikti, prašė negriauti žmonėms gyvenimo. Vėliau žinutės perėjo į lengvo pobūdžio grasinimą, galiausiai jie pradėjo rašyti viešas žinutes, kad ji pati sutiko būti prostitute. Tai buvo paskutinis lašas, kurio mergina neatlaikė.
Kitos merginos nebūna tikros, ar kaltinamieji bus nuteisti, t. y. ar pakaks įrodymų jiems nuteisti, ar, išėję į laisvę, jie nekeršys. Jeigu neįrodai merginos pažeidžiamumo arba jos įtraukimo į prostituciją, išnaudojimo, kaltininkai išteisinami, o mergina, galima sakyti, lieka kvailio vietoje. Pagaliau dabar socialiniuose tinkluose gali paviešinti bet kokias kompromituojančias nuotraukas.
Jeigu neįrodai merginos pažeidžiamumo arba jos įtraukimo į prostituciją, išnaudojimo, kaltininkai išteisinami, o mergina, galima sakyti, lieka kvailio vietoje.
Gali būti net toks poveikis, kurį būtų sunku įrodyti kaip poveikį. Davęs parodymus žmogus prie savo namo pamatė automobilį, prie kurio stovėjo, švelniai tariant, įdomios išvaizdos asmenys. Jie elgėsi labai kultūringai – nei piktų žvilgsnių, nei gestų, nei žodžių, bet akylai stebėdavo žmogų, kai jis išeidavo ar pareidavo namo. Tai tęsėsi kelias dienas. Tuomet žmogus nuėjo į policiją ir pakeitė parodymus. Ir stebėtojai dingo.
– Kokių priemonių, jūsų manymu, trūksta tokiuose teisminiuose procesuose, kad aukos jaustųsi saugiai?
– Norėčiau, kad būtų labiau atsižvelgiama į merginų specialiuosius poreikius, nes įstatymai tam tikrais atvejais numato papildomos apsaugos garantijas.
Vertinant specialiuosius poreikius atsižvelgiama į aukos pažeidžiamumą: gal jai reikalingas lydintis asmuo, gal laisvėje esantys kaltininkai jai bando daryti poveikį ir tikslinga pakeisti jos gyvenamąją vietą ar tapatybę. Norėtųsi, kad specialūs poreikiai būtų vertinami ne apklausos metu, kai pirmą kartą tyrėjas susitinka su mergina, o kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai tokią informaciją surinktų dar prieš apklausą.
Tam tikrais atvejais užtektų vienos apklausos, kurią atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjas, o teisme būtų galima tiesiog pagarsinti šią apklausą, nes įstatymas numato, kad jeigu esi apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tokie parodymai įgyja įrodymų statusą ir vėliau gali būti teisme pagarsinti.
Tačiau praktikoje mergina iš pradžių kelis kartus apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūno (policijos tyrėjo), vėliau dėl to paties ji vedama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, norint įsitikinti, kad teisme ji nepakeis parodymų. Toliau seka teismas. Kyla klausimas – kam kelis kartus merginą reikia apklausti dėl to paties? Juk jai tai kelia didžiulį stresą.
Norėtųsi, kad aukai nereikėtų teismo salėje akis į akį susitikti su savo skriaudėju. O jeigu tokios galimybės nėra, tuomet procese turėtų dalyvautų psichologas, kuris stebėtų tiek kaltinamųjų, tiek merginos mimikas, žvilgsnius, gestus, intonacijas ir galėtų pasakyti „stop“, kai merginai reikia atsikvėpti. Labai dažnai būna, kad merginos kalbėdamos apsiverkia ir reikia pertraukos, kad jos nusiramintų. Taip pat psichologas galėtų padėti suformuluoti korektiškus klausimus. Paprastai ne iš blogos valios užduodami nekorektiški klausimai, bet merginas jie labai žeidžia.
Mano manymu, tyrėjai turėtų labiau bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios teikia pagalbą nuo prekybos žmonėmis nukentėjusioms aukoms. Tyrėjai paprastai susitelkia į nusikaltimo faktą ir įrodymus, tai konkretūs elementai, kuriuos reikia įrodyti arba paneigti. Visa kita, pirmiausia psichologinė aukos būsena, lieka už kadro, o minėtų tarnybų atstovai, kurie pradeda su merginomis dirbti anksčiau, įgauna daugiau jų pasitikėjimo.
Pavyzdžiui, vienoje byloje, bendradarbiaudama su tokiu centru, sužinojau, kad iš karto po įvykio mergina buvo paguldyta į ligoninę. Kai gavau medicininius dokumentus, paaiškėjo, kad ji bandė pasitraukti iš gyvenimo, o tai labai svarbu įrodinėjant merginos pažeidžiamumą ir padarytą žalą.
Trūksta ekspertų įtraukimo į tokias bylas. Pačios merginos jų pasamdyti neišgali, bet kai kalbama apie merginos patirtą žalą, išgyvenimus, tai labai subjektyvūs dalykai, kuriais labai paprasta manipuliuoti juos sumenkinant.
Tarkime, ji mažai nukentėjo, nes nesikreipė į policiją. Arba mergina vien dėl nežinojimo nepateikė civilinio ieškinio, o teisme kaltinamojo gynyba teigia, kad ji jokios žalos nepatyrė, nes nepateikė civilinio ieškinio. Jeigu specialistas atliktų jos socialinės brandos, psichologinio portreto vertinimą, nustatytų emocinius sutrikimus, erdvės panašioms manipuliacijoms būtų žymiai mažiau.
