Tačiau Tėvo dienos proga su Alanu kalbamės ne apie tai. Kaip atvirauja pats vyras, viskas, ką jis daro ir ko pasiekė, nebūtų įmanoma, jeigu neturėtų darnios šeimos, kurioje jaučiasi laimingas. Taigi mūsų pokalbis – apie tai, ko jo sekėjai paprastai nemato: apie svarbiausią jo palaikymo komandą – žmoną ir tris jų atžalas.
– Auginate tris vaikus. Tai taškas ar svarstote jų turėti daugiau?
– Savo laiku svarstėme, ar ryžtis trečiam, nors žmona vėliau prisipažino, kad ji buvo apsisprendusi ir reikėjo tik mano pritarimo. Kadangi ji augusi trijų vaikų šeimoje, o aš buvau vienturtis – kompromisas kaip ir būtų buvę du. Bet su amžiumi ir patirtimi supranti, kad kai pastangos kurti darnią šeimą yra vaisingos, o tada jau ir vaikų skaičius negąsdina.
Vienas iš argumentų, kodėl norėtume ketvirto vaiko, yra tas, kad labai geri tie mūsų vaikai (juokiasi). Jie visi – puikios sveikatos, visus augimo tarpsnius, pradedant dantukų kalimusi, baigiant pilvukų diegliukais ir vaikiškomis ligomis, prašuoliavome labai lengvai. Gal tai susiję su genetika, gal su aplinka ar mūsų pačių gyvenimo būdu... Todėl ir dabar galvojame – gal visgi reikia dar vieną turėti. Apsisprendę, bet vėl situaciją palikome savieigai, tad visko gali būti.
Taigi šiuo metu auginame tris vaikus. Mūsų šeimoje visi vardai prasideda raide A – aš esu Alanas, žmona – Agnė, jauniausia dukrelė (2,5 metukų) – Atėnė, Aurėjai – beveik septyneri, Asparui neseniai sukako 10. Sūnaus vardas – osetiškas, nes su žmona sutarėme: jeigu šeimoje gims berniukai, juos pavadinsime osetiškais vardais, mergaitėms vardus rinks Agnė, bet visi turi prasidėti raide A. Vardai tam tikra prasme mus sujungia ir sustiprina mūsų ryšį.
– Esate labai aktyvus, matomas visuomenėje, turite daug įvairių projektų, planų, užsidegimo padėti žmonėms keisti gyvenimo būdą. Ar lieka laiko šeimai ir kokią vietą ji užima jūsų gyvenime?
– Nė viena mano idėja, nė vienas žygdarbis nebūtų įgyvendintas be šeimos palaikymo. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad visa tai ir darau pirmiausiai dėl to, kad turiu šeimą. Ji man yra pati stipriausia motyvacija ir įkvėpimas.
Aš noriu būti pats kiečiausias tėtis savo dukrelėms, didžiausias autoritetas savo sūnui, didvyris ir „siena“ savo žmonai, todėl visa mano veikla, susijusi su visuomenės sveikatinimu, jos švietimu, pastangos įkvėpti žmones gyventi sveikiau – visa tai aš darau dėl šeimos.
Sukūręs šeimą, sugebėjau įgyvendinti net savo vaikystės svajones.
Sukūręs šeimą, sugebėjau įgyvendinti net savo vaikystės svajones. Pavyzdžiui, visada svajojau televizijoje vesti laidą ir štai prieš dvejus metus netikėtai gavau pasiūlymą parašyti projektą autorinei laidai. Iki tol nieko neišmaniau apie projektus, net nežinojau, kad juos rašant įmanoma gauti finansavimą savo veiklai. Taigi per dvi naktis parašiau projektą, ir finansavimas buvo gautas. Šį rudenį laida „Į sveikatą!“ LRT televizijoje pradės trečiąjį sezoną.
Visada svajojau dirbti krepšinio komentatoriumi, juolab kad pats jį žaidžiau 21 metus, o aštuonerius iš jų – profesionaliai. Ryžausi dalyvauti nacionalinėje komentatorių atrankoje ir buvau pakviestas dirbti Lietuvos krepšinio lygoje. Dabar mano svajonė visas savo patirtis sudėti į knygą, kad ir kiti atrastų drąsos ir motyvacijos siekti savo svajonių. Bet tam dar reikia sukaupti pakankamai išminties.
Vargiai viso to būčiau pasiekęs be savo šeimos. Mano žmona dėl manęs gyvenime tiek daug atsisakė, kad galėčiau daryti tai, ką darau dabar, kad tai tiesiog yra „vau!“. Ji manimi labai tikėjo.
Taip, aš esu sėkmingas žmogus, užsiimu tuo, ką noriu daryti, esu atradęs savo laimingo gyvenimo formulę ir ja dalinuosi su kitais, tačiau didžiulė dalis šios mano sėkmės yra mano žmona, kuri į visa tai įdėjo labai daug pastangų, nors, atrodytų, nėra net pirštu prisilietusi.
– Ne veltui sakoma, kad vyro sėkmė priklauso nuo moters, kuri yra šalia jo?
– Iš tiesų, Agnė dėl šeimos paaukojo savo, kaip teisininkės, karjerą. Ji jau buvo pradėjusi profesinę veiklą, tačiau ryžosi palikti advokato padėjėjos darbą ir išvyko su manimi dvejiems metams į Daniją, kur aš žaidžiau krepšinį. Ji pasitikėjo manimi, kad aš ją myliu ir ja rūpinsiuosi, nesvarbu, kur mes būtume.
Man teko įdėti daug pastangų, kad įgaučiau šį pasitikėjimą. Mes susituokėme nuo mūsų pažinties praėjus metams ir trims mėnesiams, tačiau per tą laikotarpį ji buvo mane palikusi, nes manė, kad esu mergišius. Juk atėjau iš sporto pasaulio, toks aktyvuolis, fainuolis, liežuvio už dantų nelaiko.
Galiausiai ji patikėjo ir iš karto po vestuvių išvykome į Daniją, kur buvo pradėtas mūsų pirmas vaikas, nes ji vėlgi patikėjo, kad galiu būti ir atsakingas tėtis. Nors vaikai sukūrus šeimą atrodo natūralus dalykas, visgi moteris visada nori jaustis su vyru saugiai, būti tikra, kad jis pasiruošęs prisiimti atsakomybę už šeimą. Mes apie visa tai daug kalbėdavomės, nebūdavo – pabandysime ir pažiūrėsime, kas bus. Ji priimdavo sprendimą ir visada man jį pasakydavo.
Ji man kartodavo: „Aš tavimi tikiu, tu taip ir daryk, aš žinau, kad viskas bus gerai, žinau, kad tu pasirūpinsi šeima.“ Įsivaizduojate, kokia tai motyvacija vyrui? Tuomet tu jau neturi kito pasirinkimo, turi daryti viską, kad ji būtų graži, rami ir laiminga.
Išėjęs iš krepšinio kuriam laikui įsiliejau į darbo rinką – turėjau darbą nuo aštuonių iki penkių, nuolatinį atlygį, visada buvo aišku, kada grįšiu namo. Tačiau atėjo metas, kai atradau savo pašaukimą.
Man buvo apie 30 metų, kai supratau, kad savo energiją ir savo savybes geriausiai išreiškiu, kai dirbu su žmonėmis. Kadangi sportas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, nusprendžiau pasukti sveikos gyvensenos keliu. Mano žmona vėl turėjo labai manimi tikėti, kadangi prasidėjo finansiškai nestabilus etapas.
Nors ji lengvai sutiko su mano profesijos kelio keitimu, bet jai tikrai nebuvo lengva tuos metus, kai ji būdavo viena su dviem vaikais namie, ir finansai visai nedžiugino. Bet jos pasitikėjimas leido man veikti ir plėtotis mano energijai. O ji ilgainiui gavo tai, ko norėjo: daugiau kokybiškų santykių, tvirtos šeimos ir laimingo tėčio namie, kuris mato savo vaikus ne tik vakare prieš miegą.
Pagaliau ji buvo tas žmogus, kuris skatino nuolat tobulinti mūsų santykius. Ji nuolat man kartodavo, kad mes daug nežinome ir nuolat turime mokytis. Taigi ši moteris ne tik dėl manęs daug atsisakė, bet ir tapo mano gyvenimo mokytoju.
Mūsų šeimos laimės, džiaugsmo, gero pavyzdžio receptas ir yra būtent tai, kad mes labai daug mokomės – kaip auklėti vaikus, kaip mylėti ir rūpintis vieni kitais, suprasti vienas kitą. Šeima per savo gyvavimą praeina daug etapų, todėl nuolat turime keistis patys, kurdami savo šeimyninius santykius, kad jie nuolatos būtų kupini, spalvingi, harmoningi, kad jausmas, jog turi stiprią šeimą, dovanotų gyvenimo džiaugsmą. O visos vertybės ir savybės, kurias puoselėjame šeimoje, labai gražiai pasireiškia ir mano visuomeninėje veikloje.
Ši moteris ne tik dėl manęs daug atsisakė, bet ir tapo mano gyvenimo mokytoju.
– Tačiau negali būti, kad šeimoje nebūtų jokių konfliktų. Dėl ko jie kyla jūsų šeimoje?
– Jau keletą metų tokio reiškinio, kaip pyktis, mūsų šeimoje nėra, nes supratome, kad tai nėra problemų sprendimų būdas. Jeigu ir įsiplieskia diskusija ar ginčas, paprastai tai būna susiję su išoriniais dalykais. Pavyzdžiui, mes turime šeimyninį verslą – prieš pusmetį atidarėme nedidelę kepyklėlę, apie kurią svajojo žmona, nes ji jau 10 metų kepa duoną, kuria mėgaujasi artimųjų ir draugų ratas.
Dažnai sakoma, kad negerai užsiimti verslu su savo šeimos nariu. Iš dalies tai tiesa. Todėl mums reikia labai gerai atskirti kompetencijas. Daug dalykų palieku spręsti žmonai, o pats atlieku padėjėjo ir patarėjo funkciją. Ir kai imu patarinėti, rūpindamasis bendru labu, tuomet ir kyla šiek tiek ginčų. Yra darbuotojai, su kuriais reikia kalbėtis, kartais pareikšti griežtesnę nuomonę, nurodyti taisykles, o mano žmona yra geraširdė. Norisi, kad ji neatiduotų per daug energijos kitiems ir kad jos liktų vaikams ir vyrui (šypsosi).
Būna ginčų ir dėl vaikų auklėjimo. Neslėpsiu, kartais ne vietoje ir ne laiku pakeliu balsą, bet stengiuosi būti mokytojas, kuris viską aiškina ir nuolat kartoja. O žmona ima stabdyti – gal nereikia, jau užtenka... Tačiau iš tiesų šias situacijas pavadinčiau ne konfliktinėmis, o diskusinėmis.
Per pastaruosius 2–3 metus mes labai kontroliuojame, kaip kalbamės vienas su kitu. Anksčiau tikrai dažniau pakeldavau balsą, mat pats esu tėčio auklėtas griežčiau, disciplinuotai.
– Papasakokite plačiau, kaip jus auklėjo tėvas?
– Kaukazo kultūroje tėvai savo sūnus auklėja pakankamai griežtai, nuo pat vaikystės – labai vyriškai: tvarka, griežtumas, disciplina, estetika, šiek tiek pedantiškumo. Taip pat labai akcentuojama pagarba vyresniam žmogui. Vaikai mokomi gerbti kito žodį: jeigu vyresnis žmogus ką nors pasakė, tai yra įsakymas, šventa. Jeigu tau pasakyta padaryti, privalai padaryti, net jei ne visiškai sutinki su tuo.
Čia aš kalbu apie sūnaus auklėjimą. Mergaitės yra princesės nuo pat gimimo, jos apgaubiamos betarpiška meile. Tėvas turi jas mylėti, kol jas pamils kažkas kitas, kuris jomis pasirūpins. Visgi reikia pripažinti, kad auklėjimo dėsniai turi adaptuotis ir prie bėgančio laiko bei kitų kultūrų.
– Kaip jūs elgiatės su savo dukromis?
– Savo dukroms stengiuosi sukurti tokią atmosferą, kurioje jos jaustųsi absoliučiai ramios, saugios, viskuo aprūpintos ir mylimos. Nekalbu apie tai, kad būtina tenkinti visus jų norus. Kalbant apie materialinį aspektą, visada yra ribos – mes mokome savo vaikus, kad jie suprastų, kas yra daug ir mažai, kas yra reikalinga, naudinga ir kas ne, kas brangu ir pan.
Mes šeimoje nepalaikome vartotojiškos kultūros, todėl net apie dovanas su vaikais svarstome: gal šito nereikia, šitas bus išmestas, o šitas – tik penkioms minutėms. Už materialius daiktus daug svarbesnis yra ryšys su vaiku, kuris išliktų visą likusį gyvenimą.
Kadangi dukrytės yra skirtingo amžiaus, jos turi skirtingus poreikius. Mažajai dukrytei, kaip ir visiems vaikams iki penkerių metų, viskas, ko reikia, kad ją panešiočiau ant rankų, pamyluočiau, patampyčiau ant pakloto, pamėtyčiau ant lovos, paskui ją pabėgiočiau ar pasupčiau ant sūpynių.
Dukroms stengiuosi sukurti tokią atmosferą, kurioje jos jaustųsi absoliučiai ramios, saugios ir mylimos.
Aišku, būtinai kelis kartus per dieną ją apkabinu, pabučiuoju prieš miegą ir iš ryto, panešioju ant rankų. Viskas. Per dieną visa tai sudaro 30–40 minučių. Visa kita yra buvimas kažkur šalia – paduoti pavalgyti, paimti lėkštutę, paglostyti galvytę praeinant, pakviesti, kažko pamokyti, kartu filmuką pažiūrėti.
Tėvų ryšys su vaiku nuo penkerių iki dvylikos metų formuojasi per žaidimą. Septynmetė jau turi savo nuomonę ir labai svarbu, kad mes ją išklausytume: jos vaikiškų pasakojimų, fantazijų, nuotykių iš darželio, kaip ji praleido laiką, kas ją nuliūdino ar ką nauja sugalvojo.
Taip pat jai svarbu, kad kelis kartus per dieną ją apkabinu, pasakau, kad labai myliu, kad ji yra labai graži ir kad labai ją saugau – jeigu kas nors ją nuskriaus, tegu viską sako tėčiui. Labai svarbu, kad ji jaustų mano globą.
Vyresnėlei reikia laiko, bent 20–25 minučių, kai bendrauju tik su ja, nieko kito daugiau neveikdamas, tik žiūrėdamas jai į akis. Visas kitas laikas kartu – važiavimas automobiliu, pasižiūrėjimas kartu pro langą, pasijuokimas, valgymas ar pramogavimas.
– Sūnų, kaip supratau, auklėjate griežčiau?
– Mano sūnus po truputį žengia į paauglystę, todėl labai svarbu, kad būčiau jam labai geras draugas. Dažnai kalbama, kad paauglystės metu vaikai pasikeičia, tampa maištingi, nes siautėja hormonai. Aš tuo netikiu.
Manau, kad vaikai nuolat auga, bręsta ir visada turi tam tikrų problemų, bet labai svarbu, kiek laiko su jais praleidai anksčiau – žaisdamas, būdamas kartu, bendraudamas, mylėdamas, mokydamas, t. y. koks jūsų ryšys. Ar nebijai su juo bendrauti, nebijai paklausti, leisti jam pasakyti savo nuomonę, išreikšti emocijas, būti savimi. Ar sugebi būti jo draugu. Jeigu tapsiu jo draugu, tikiuosi, bus ir mažiau paauglystės problemų.
Mano sūnus linkęs į akademinę veiklą. Jis moksliukas, labai imlus ir gabus. Penkerių pradėjo skaityti, o dabar savarankiškai išmoko skaityti rusiškai. Jau vien tuo jis labai skiriasi nuo vyresnės dukters, kuri yra labai meniškos sielos. Ji pati su savimi žaidžia, kalba, piešia, svajoja, mėgsta būti viena, sugeba sau susikurti ramią, harmoningą aplinką. Todėl jau vien dėl to natūraliai su vienu ir kitu vaiku bendraujame skirtingai.
Kitas dalykas, kad berniukas tėtį turi matyti kaip autoritetą, kaip draugą, kaip pavyzdį, kaip vyrą, kurio nuomone visada gali pasitikėti. Sūnus mokosi iš tėčio, o iš mamos gauna meilę.
Mes savo santykius kurti pradėjome nuo domėjimosi, kas yra vyriška ir moteriška prigimtis, vyriška ir moteriška energija ir kiek jos turime kiekvienas turėti.
O štai dukra mokosi ne iš manęs ir ne iš mamos, o iš mano ir žmonos santykio. Ji stebi, kaip aš elgiuosi su jos mama, ir norės, kad su ja gyvenime elgtųsi taip pat. Todėl prie jos aš labai dažnai sąmoningai kuriu santykius su savo žmona, rodau, kaip ją myliu, apkabinu, sakau komplimentus, atnešu gėlių... Beje, gėlių atnešu visoms trims damoms.
Kalbėdamas su dukterimis stengiuosi visai nekelti tono, o sūnui kartais pasakau griežčiau, tvirčiau, ir tai natūralu, nes tokia yra vyriška energija. Su dukromis esu daug švelnesnis, kitą kartą mama būna griežtesnė, nes turi suteikti joms moteriškų pamokų.
– Taigi tėčio ir mamos vaidmuo auklėjant vaikus skiriasi, kaip ir vyro ir moters funkcijos šeimoje?
– Kalbant apskritai, tėtis ir mama vaikams yra šeimos vertybių puoselėtojai, autoritetai, pavyzdžiai. Mūsų šeimoje siekiamybė yra, kad Agnės vaidmuo būtų susijęs su šiluma, meile, jaukumu namuose, harmonija, prisilietimais, užuojauta, paguoda. O mano – tai pavyzdys, saugumo garantas, maitintojas, lyderis, autoritetas, vedlys, tvirta siena, už kurios jautiesi saugus. Tačiau, žinoma, tai yra viso gyvenimo pamokos, pilnos iššūkių.
Tai susiję su skirtinga vyriška ir moteriška prigimtimi, kuri yra gamtos duotybė ir nuo kurios niekur nepabėgsime, todėl, manau, harmonija mūsų šeimoje lengviau pasiekiama, kai priimi savo prigimtį ir veiki pagal jos principus. Mes savo santykius kurti pradėjome nuo domėjimosi, kas yra vyriška ir moteriška prigimtis, vyriška ir moteriška energija ir kiek jos turime kiekvienas turėti. Tuomet ir suprasti vienas kitą lengviau.
O užbaigiant apie vaikus – kaip sakė žinomas santykių ekspertas Vaidas Arvasevičius, kartais mes per daug kišamės į jų gyvenimus. Jie atsinešė visus įrankius į šį pasaulį, kad galėtų išgyventi ir daug ką susitvarkyti patys (šypsosi).
