„Tai klaida, netikiu, aš tuoj gimdysiu…”
Tai sutrumpinta 32 metų Elzės istorija, ją kalbino ir fotografavo Irutė Jaruševičiūtė, šią ir kitas 9 istorijas dailino aktorė Inesa Paliulytė. Pilną Elzės gyvenimo istoriją ir nuotraukas galite pamatyti parodoje „Moteris. Vaikas. ŽIV“.
„Baigusi mokslus, dirbau svajonių darbą. Gyvenau kaip sapne. Jaučiausi tokia teigiama – niekada nerūkiau, negėriau, sveikai gyvenau ir rūpinausi artimųjų sveikata. Turėjau mylintį vyrą, dukrelę, nuostabius namus. Mums viskas sekėsi. Kelionės, miela aplinka ir tvirtas įsitikinimas – esu laiminga, esu mylima, myliu. Juk vaikai – iš meilės.
Laukiausi antro vaikelio. Mes visi taip laukėme to stebuklo, naujos gyvybės. Jau mylėjome, jau… Artėjo metas gimdyti. Staiga sužinojau, kad esu užkrėsta hepatitu C ir agresyvios formos ŽIV. „Tai ne apie mane, tai klaida, netikiu, aš tuoj gimdysiu, netikiu…”
Mano gyvenimas, tas gražus rožinis sapnas, sugriuvo kaip kortų namelis. Tai, ką laikiau nuolatine ir saugia ramybe, tebuvo dvigubas mano vyro gyvenimas, melas ir apgaulė.
Kaip jaučiausi? Mane užvaldė siaubinga, viską persmelkianti panika. Mano vaikas, mano dar negimęs kūdikis! Buvau gyvas lavonas, atsakingas už ateinančią gyvybę. Nežinau, kaip visa tai ištvėriau. Visomis valios pastangomis pakilau iš lovos ir nuslinkau į ligoninės koplyčią. Meldžiau Viešpatį gelbėti mano kūdikį. Dieną ir naktį. Mano mergaitė gimė sveika.
Buvau nuvežta į reanimaciją. Į mane žiūrėjo kaip į nusikaltėlę. Naktimis meldžiau Dievo staigios mirties man ir vaikams. Nebuvo jokios vilties.
Aš jaučiausi įkalinta savo kūne, jaučiausi kalta, nepadariusi nusikaltimo. Buvau visiškai izoliuota. Ilgalaikė depresija išsekino organizmą iki atvirų žaizdų. Buvau nuvežta į reanimaciją. Į mane žiūrėjo kaip į nusikaltėlę. Naktimis meldžiau Dievo staigios mirties man ir vaikams. Nebuvo jokios vilties. Mano mama susirgo vėžiu. Skausmo buvo per daug. Turėjau rinktis. Ir aš pradėjau kvėpuoti. Perskaičiau kalną literatūros apie ŽIV, nes aplink tvyrojo nežinia. Niekas nieko neaiškino, nepatarė, nepadėjo. Su manimi nesikalbėjo. Aš neegzistavau. Privalėjau kapstytis pati.
Elzė – daili moteris. Ori, išdidi, jos kalba dvelkia ramybe ir ji labai atvira.
– Kas jus gelbėja?
– Tikėjimas, – nedvejodama atsako ji.
– Jūs laiminga?
– Taip.“
Testas: ar mes pajėgūs mylėti kitą žmogų?
Vilniaus prekybos centre „Panorama“ eksponuojamos parodos herojės ir vienas herojus niekuomet neišdrįs parodyti savo veido, tačiau dabar jie skaudžiai atviri. Kad visi sugebėtų būti labiau tolerantiški, gebėtų mylėti artimą savo ir niekada neprarastų vilties.
„Noriu padėkoti moterims ir jų šeimoms, kad jos įsileido mane į savo gyvenimus, į savo širdį, kad pasitikėjo manimi ir išdrįso papasakoti savo istorijas.
Mūsų susitikimai būdavo netrumpi. Jei medicininė pagalba yra tokia, kad galima dėl to būti ramiai, tai dvasinis moters pasaulis būna labai sudaužytas, būna jautrus ir pažeistas. Nebuvo nei vienos istorijos, kur moteris sakytų, kad esu nepažeista, kad mano gyvenimas nebuvo labai sudėtingas, kad galiu laisvai kvėpuoti, galiu dalintis apie savo ligą nebijodama, kad mane pasmerks, paniekins – taip nėra. Mūsų visuomenė dar nėra tam pasirengusi.
Mūsų Kūrėjas yra mus apdovanojęs viltimi ir ta viltis nesuteikia teisės kito niekinti ar skriausti, kaip tik įgalina atsisukti į kitą žmogų ir jam padėti nepriklausomai nuo to, koks yra jo sužeistumas ir kokia bebūtų jo gyvenimo istorija.
Raginu visus atsisukti į tas moteris, į tuos žmones, sužeistus, kartais labai bejėgius ir ieškančius dvasinės pagalbos, supratimo, – kalbėjo fotografė, sielovadininkė I.Jaruševičiūtė.
– Šia paroda kviečiu visą visuomenę atlikti dar vieną testą, tokį vidinį meilės testą. Ar mes tikrai pajėgūs mylėti kitą žmogų? Mylėti kaip savo brolį, kaip sesę? Ar mes pajėgūs pasilenkti prie to sužeisto žmogaus? Gyvenimo pabaigoje juk būsime teisiami pagal tai, kaip gebėjome mylėti.“
Prisiliesti prie svetimo skausmo
„Man dažnai tenka prie žmogaus prisiliesti įvairiomis jo kritinėmis situacijomis. Esu fotografavusi moteris, kurios augina neįgalius, neišnešiotus vaikus. Esu prisilietusi prie žmonių kaip sielovadininkė, kada žmogus susiduria su netektimi ir visą laiką tai yra tau pačiam ir išbandymas, ir dovana. Kai tu gali tiesiog pervertinti savo gyvenimą“, – sako menininkė.
Parodos nuotraukose neišvysite nei vieno veido. Irutė sako, jog to ir nereikia, kad suprastum išgyvenimų gylį, kuris aprašytas tekstuose. „Labai į šoną yra nustumta ŽIV infekuota moteris ir jos dvasinė būsena. Sudėtingiausia man pačiai buvo, kai atsisveikinant apkabinau vieną iš moterų, o ji graudžiai pravirko ir niekaip negalėjo nurimti. Moteris negalėjo patikėti, kad ją kažkas panoro apkabinti“, – pasakojo parodos autorė.
Per kiek laiko ŽIV paveiktai moteriai nustoja skaudėti? „Priklauso nuo to, kokiame savo gyvenimo etape yra moteris. Ar ji dar kovoja su priklausomybe, ar ji jau ieškojimuose, gal gyvenimas jau pasikeitęs, gal jau yra sukurtos ir atrastos naujos vertybės.
Aš džiaugiausi, kai ateidavo šeimos su vaikais ir pasakodavo man juodžiausius savo gyvenimo etapus dabar gyvendami šviesoje. Jie jau gyvena šviesoje ir bando tą tamsiąją gyvenimo dalį atskleisti kitiems kaip pamoką. Prisimenu vienos moters, kuri daug metų praleido įkalinimo įstaigose frazę, jog ji yra dėkinga už tai, kad pateko į kalėjimą.
Ji nugyveno sudėtingą, kančios gyvenimą, pradedant narkotikais ir baigiant ŽIV infekcija. Ji dėkoja, nes kalėjime pasiekė gyvenimo dugną, bet per tą juodžiausią savo gyvenimo etapą atrado Dievą. Ji sakė: „Dėkoju už tai, nes gal be viso to aš nebūčiau Jo atradusi.“
Mergytė, pakeitusi tėčio gyvenimą
Parodoje galima išvysti ir ŽIV infekuotų moterų vaikų istorijas. Pasak Irutės, šių moterų vaikai kenčia ne mažiau nei jų motinos.
Taip pat parodoje yra vienas pasakojimas apie ŽIV infekuotą vyrą, kuris sužinojęs, kad taps tėvu, įveikė priklausomybę nuo narkotikų ir vienas ėmėsi auginti dukrą.
Publikuojame sutrumpintą jo istoriją:
„Visada (su žmona) buvome kartu. Kartu pradėjome vartoti narkotikus. Kartu susirgome ŽIV. Ilgai nesakė, kad laukiasi, o kai pasakė, tai ir laukėmės kartu. Aš gal ir labiau laukiausi. „Daryk, – sakiau, – daryk ką nors... Juk laukiamės, juk gims, juk rūpi!“
Mano būsimo vaiko motina nesiliovė vartoti. Jau tada žinojau, kad savo vaiką ginsiu iš paskutiniųjų. Dėl jo padarysiu viską. Ir man nesvarbu, koks jis gims: sveikas, vaikščios ar ne. Reikės nešioti – nešiosiu. Aš tėvas, aš ir atsakysiu.
Mano vaiko motina dalyvavo metadono programoje. Mano mergaitė gimė po cezario pjūvio. Dukrytė gimė sveika. Jos mama iškart po gimdymo pasirašė atsisakymo dokumentus. Taip man paaiškino Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Jaučiausi įvarytas į kampą, tuoj atims mano kūdikį. Aš jos tėvas, tai mano vaikas, neatiduosiu. Nebuvo lengva išplėšti dukrytę iš valdiškų rankų.
„Jūs narkomanas, sergantis ŽIV. Kur jūs gyvensite, kaip pasirūpinsite?“ Aš girdėjau tūkstančius panašių klausimų. Manimi nepasitikėjo.
– Atleiskite, bet pasitikėti išties nelengva...
Vyras supratingai linksi.
– Nelengva, – prisipažįsta. – Gimus dukrai atsisakiau narkotikų. Visai. Jau aštuonerius metus nevartoju.
– Jums pavyko mesti taip staiga, be gydymo?
– Visi gali, jei tik nori, jei labai nori. Sunku buvo, pakentėjau, juk dėl vaiko... Vaikas brangiau už viską. Visko buvo, „lomkės“ buvo. Draugai padėjo. Mergaitė mano prieš akis... Jau devynerius metus nevartoju.
– Aštuonerius, – pataiso dukrytė ir prisiglaudžia prie tėčio kaip kačiukas. – Tėti, pyragaičio nori? – klausia mergytė, pakeitusi tėčio gyvenimą.“
„Panorama“ parodų erdvėje 2 a. paroda „Moterys. Vaikas. ŽIV“ veiks iki gruodžio 8 dienos. Iki gruodžio 1 d. ten pat galima nemokamai ir anonimiškai atlikti greitąjį ŽIV testą ir per vieną minutę sužinoti tyrimo rezultatus.
