Tekančios saulės ir šalto vandens pojūtis
Pirmą kartą tekant saulei į ežerą Živilė įlindo praėjusios vasaros pradžioje. Paklausta, kaip kilo tokia mintis – pradėti maudynes vandens telkiniuose ankstyvą rytą, Živilė sako, jog tokių minčių pačiai nebuvo, tiesiog kartą sulaukė tai nuolat darančio žmogaus pasiūlymo pamėginti.
„Anksčiau aš net vasarą į jūrą ar kitus telkinius nelipdavau, nes man būdavo per šalta. Tąkart buvo ankstyvas vasaros pradžios rytas. Sulaukusi pasiūlymo išsimaudyti ežere tekant saulei pagalvojau: kodėl gi ne. Vanduo dar buvo nesušilęs, nes pavasaris buvo šaltas. Bet man labai patiko tas tekančios saulės ir šalto vandens pojūtis.
Vanduo dar buvo nesušilęs, nes pavasaris buvo šaltas. Bet man labai patiko tas tekančios saulės ir šalto vandens pojūtis.
Paskui tai išbandžiau po savaitės, tada dar po savaitės ir taip nuo vasaros pradžios nepraleistas nė vienas savaitgalis neįlendant į vandenį. Kartais tai darau ir savaitės viduryje“, – pasakoja Kaune gyvenanti Živilė ir patikslina, kad maudynes propaguoja būtent sekmadieniais, o jei tądien negali, išsimaudo šeštadienį.
Vasarą ir rudenį Živilė maudynes siejo su saulės tekėjimu, nes, kaip pati sako, tas laikas yra ypatingas:
„Visada buvau toks gamtą stebintis žmogus. Man labai svarbi saulė, jos energija, todėl labai mėgstu saulėtekius ir saulėlydžius, nes tiek saulei kylant, tiek leidžiantis ji man suteikia labai daug jėgų. Ir pirmą kartą, nuo kurio šios maudynės prasidėjo, buvo nepaprastai gražus rytas. Tada kitus kelis kartus vėl pabandžiau tokiu pat laiku, taip ir supratau, kad būtent tuo metu noriu maudytis.
Vasarą apie pusę šešių–prieš šešias ryto būna visiška tyla, nė vieno žmogaus, tik gamtos budimas ir tekanti saulė. Man šis pojūtis – pats geriausias. Nemoku nupasakoti to jausmo, kai esi vandenyje ir išlenda pirmieji saulės spinduliai, viską apšviečia. Į vandenį įlipu dar prietemoje, paplaukioju 10–15 minučių, o tada pakyla saulė ir atsikleidžia visu gražumu.“
Žiemą Živilė sako prie saulės nebesirišanti, nes jos šiuo metų laiku – ne tiek jau daug. Maudytis ji vyksta į Lampėdžių karjerą, nes ten yra išpjauta eketė:
„Ryte apie 10 val. ten susirenka vadinamieji ruoniai, o aš labai nemėgstu tų masių, man patinka tai daryti vienai. Tad ir maudytis dažniausiai važiuoju viena. Mėgstu pabūti tyloje, jausti kiekvieną įkvėpimą, iškvėpimą, nusiraminti, paleisti įtampą. Tai yra mano laikas. Taigi žiemą važiuoju kiek vėliau – prieš pietus, kai ten nebelieka žmonių ar būna vos vienas kitas.“
Sušyla vaikščiodama po mišką
Žiemos sezonu įlindusi į vandenį Živilė jame stengiasi išbūti po tris minutes. Prieš lipdama į vandenį moteris sako nedaranti jokio apšilimo, o kūno temperatūra padidėja savaime nuo atsiradusio jaudulio:
„Nėra taip, kad nebūtų šalta. Bet, kai jau planuoju važiuoti maudytis, man pradeda kilti adrenalinas, ima smarkiau plakti širdis, padažnėja pulsas ir kūno temperatūra gerokai padidėja. Nuvažiavusi prie vandens nedarau jokio apšilimo. Tiesiog nusirengiu, „išjungiu“ galvą, kad negalvočiau apie šaltį, ir nesustodama įbrendu iki kaklo. Niekad netikrinu, šaltas ar nešaltas tas vanduo.“
Darau tik tai, kas man yra malonu, ko norisi, o ne todėl, kad reikia daryti.
Paklausta, kaip sušyla po maudynių, Živilė sako, kad iki smarkiau atvėso orai turėjo arbatos gėrimo ir prasiėjimo mišku ritualą, orams atvėsus pasivaikšto miške arba tiesiog važiuoja šiltai išgerti kavos:
„Iki rudens vidurio, kai dar buvo malonesnis oras ir kūnas taip neįšaldavo, visada nusiveždavau termoso puodelį arbatos, po maudynių atsisėsdavau ant akmens jos išgerti ir ramiai su savo mintimis dar 10–15 minučių pabūti. Paskui Lampėdžių miške prasieidavau 7–12 kilometrų ir važiuodavau namo.
Dabar miške pasivaikštau ne kiekvieną kartą, nes dažniau būna šlapia, ne taip jauku, nueinu kokius 4–5 kilometrus. O jei to nesinori, tiesiog važiuoju namo ar kur nors išgerti kavos ir sušilti. Darau tik tai, kas man yra malonu, ko norisi, o ne todėl, kad reikia daryti. Jei tą dieną norisi prasieiti mišku – einu, jei dargana, labiau norisi važiuoti namo – važiuoju namo. Nes važiuodama maudytis aš oro nesirenku – darau tai bet kokiu oru, tačiau renkuosi tai, ką veikti po to.“
Nesimaudo dėl grūdinimosi
Paklausta, ar nebuvo peršalusi po maudynių šaltuoju sezonu, Živilė sako: „Nė karto. Ir anksčiau kokių nors negalavimo simptomų turėdavau labai retai – kartą metuose užklupdavo sloga.
Daug žmonių tai daryti ima dėl sveikatos, imuniteto, norėdami grūdintis. Aš niekad neturėjau sveikatos problemų, dėl kurių būčiau svarsčiusi, kad man reikėtų kuo nors tokiu užsiimti. Aš tai pradėjau daryti, nes man tai yra malonu. Apskritai maniau, kad tik vasarą tuo užsiimsiu ir net netikėjau, kad galėsiu lįsti į vandenį rudenį.
O prasidėjus rudeniui, žiūriu, kad įlendu ir rugsėjį, ir spalį, paskui jau atsirado azartas, kad noriu sulaukti eketės. O vėliau net sugalvojau tokius tris desertus: pirmiausia – kad noriu sulaukti krembriulė – kai vandenį padengia pirmas plonas ledukas, paskui – šerbeto, kuris būna tik jūroje, kai susiformuoja susmulkintas sniegas-ledas, ir galiausiai – tikro ledo. Pirmą ir trečią jau pavyko įgyvendinti, tai dabar medžiosiu šerbetą (juokiasi).“
Živilė sako, kad jokiais specialiais sportais gyvenime neužsiima, bet labai mėgsta aktyvų gyvenimo būdą:
„Aš visiškai nesportiška, tiesiog mėgstu aktyvų gyvenimo būdą. Kartais nueinu į sporto salę, bet nelaikau to kažkokiu sportu – tiesiog dėl savęs, ne dėl kokių tikslų ar rezultatų.
Per pandemiją, kai užsidarė sienos, baigėsi kelionės, pradėjau labai daug vaikščioti. Pirmas išėjimas buvo „Camino Lituano“, po to pradėjau kurti savus maršrutus ir visi savaitgaliai prabėgdavo išėjus į miškus, laukus. Po truputį atradau Lietuvą, gamtą, saulėlydį, saulėtekį. Man labai patinka leisti laiką gamtoje, vaikščioti basai. O sporto mano gyvenime nėra. Darau tai, kas man patinka ir teikia didelį malonumą.“
Tikslas – panerti visai
Pasakodama apie maudynes Živile užsimena, kad nutraukti jų tikrai neketina. „Labai laukiu vasaros, tų saulėtekių. Tikrai tai darysiu visus metus, nes visai kitoks pojūtis būna po maudynių. Ir net tam tikra priklausomybė atsirado: išsimaudau sekmadienį, o jau kokį antradienį vėl norisi įlįsti į tą šaltą vandenį. Tas adrenalinas sukelia tam tikrą šoką, kurio organizmui reikia. Vieni svaiginasi vartodami tam tikrus dalykus, o man svaiginimasis dabar yra toks. Bet jis atėjo tik tada, kai vanduo tapo labai, labai šaltas.“
Paklausta, ar turi išsikėlusi tikslų – pailginti buvimo vandenyje laiką ar kokių kitų, Živilė sako, kad vienas jų yra ne laiką ilginti, o išdrįsti panerti po vandeniu:
Tai dabar tokį vienintelį tikslą ir turiu – nugalėti save ir įšokti į vandenį nuo lieptelio.
„Visą gyvenimą turėjau didelę vandens baimę, nes esu du kartus skendusi. Niekad neidavau maudytis ten, kur dugno nesiekiu kojomis. Galvos panardinimas po vandeniu man yra nesuprantamas. Tai dabar tokį vienintelį tikslą ir turiu – nugalėti save ir įšokti į vandenį nuo lieptelio. Galbūt ir į eketę įšokti, bet panerti su galva. Jei tai padarysiu, tai man bus dar vienas žingsnis į savęs naujos suradimą.
O paties laiko – tų trijų minučių vandenyje – tikrai užtenka, nenoriu spausti organizmo ir daryti tai, ko net nereikia daryti.“
Išaugo pasitikėjimas savimi
Pasiteiravus, ką toks iššūkis – maudytis kiekvieną savaitgalį bet kokiu oru – atnešė pačiai, Živilė sako, kad visų pirma – pasitikėjimą savimi:
„Per šiuos metus save pamačiau kitomis akimis. Supratau, kad nėra nieko neįmanomo. Labai išaugo pasitikėjimas savimi, sakyčiau, net valios ugdymas atsirado, nes nežiūriu, nei koks oras, nei šalta ar ne, atsikeliu ir einu.
Kitas dalykas – atsirado naujas aktyvių, sportiškų ir labai įdomių žmonių ratas. Ir nuolat lydi gera nuotaika, nėra taip, kad blogai jausčiausi, nes po maudynių porą dienų šypsena nuo veido nedingsta. Visiškai keičiasi pati būsena.“
