„Paragavus nuodingųjų auksinis laikas, per kurį reikėtų išvalyti skrandį ir pasiekti gydymo įstaigą, yra viena valanda", – primena pašnekovė. Paskui jau gali būti per vėlu (kasmet pasitaiko ir mirties atvejų).
„Nuodingi augalai skirtingi savo savybėmis, todėl ir jų poveikis gali labai skirtis.
Tipiškiausias simptomas juos suskanavus yra pykinimas, vėmimas ar galvos apsvaigimas. Nors dažnas apsinuodijęs mini ir širdies plakimą, mieguistumą, mėtymą į šonus", – detalizuoja J.Balvočiūtė.
Kaip efektyviausią prevenciją nuo tokių situacijų žolininkė mini geresnį augalų ir uogų išmanymą.
Verta, anot jos, pasigilinti į augalų pažinimą, ypač tų, kurie šalia jūsų namų ir miške auga.
Kaip rizikingiausią grupę J.Balvočiūtė mini mažamečius uogautojus, gyvūnus, suaugusieji jau tų nuodingų rečiau paragauja, nebent apsipažįsta.
Ir nors dalis nuodingųjų augalų vienaip ar kitaip naudingi savo gydomosiomis savybėmis, nebūnant žolių žinovu, pašnekovė pataria gamtoje vadovautis principu – neragauju to, ko nepažįstu.
Liepos mėnesį į mišką išsiruošusius uogautojus jau klaidina keturlapė vilkauogė, kuri tik iš pirmo žvilgsnio panašėja į mėlynę.
Jei atidžiau patyrinėsite, matysite, kad ją laiko keturi lapeliai, o tai ir išduos, kad tai ne mėlynė, o uoga apgavikė.
Panašiai yra ir su žalčialunkio vaisiumi.
„Nuodingasis augalas savo uogomis primena vyšnias, nes uogytės labai panašios, raudonos. Tik, priešingai nei vyšnios, šios auga tiesiai ant stiebo. Jis visas būna aplipęs tomis uogomis“, – aiškina vaistininkė.
Gana dažnai vaikų piršteliai miškuose tiesiasi į jiems tokias patrauklias durnaropių sėklų dėžutes, šunvyšnias, drignes.
Tiesa, nereikėtų manyti, kad nuodingos uogos tyko tik vasarą, miške jų daug ir rudeniop: juodasis šeivamedis, kiauliauogės, šunpetrės, kurias žmonės dažnai maišo su petražolėmis (šios smulkesniais lapeliais).
Bėdų padaugėja, kai šeimininkės tokiomis petražolėmis apgavikėmis ima ir pagardina patiekalus šeimai.
Rūpesčių, anot J.Balvočiūtės, kelia ir pakalnutės, nes šioms peržydėjus susiformavę oranžinės spalvos uogos patrauklios ir vaikams, ir į mišką užklystantiems naminiams gyvūnams.
Kita bėda yra augalai, kurių nė nereikia į burną įsidėti, gana ir prisiliesti, tai plačiai visuomenėje aptartas Sosnovskio barštis.
Perbraukus juo plikas kojas ar rankas reakcija būna panašiai tokia, kaip esant cheminiam nudegimui, o jei dar ta vieta gauna saulės, formuojasi pūslės.
Šioms pratrūkus atsiranda ilgai gyjančios žaizdos, kurias palydi pigmentinės dėmės (ant odos gali matytis iki kelių mėnesių).
Šiuos kenksmingus augalus daugelis sutinka ir plaukdami baidarėmis, paupiuose, tad kojas ir rankas nuo jų pasaugoti labai verta.
Daug kas žolininkės teiraujasi ir dėl vaivorų (dar kitaip girtuoklėmis vadinamų) uogų.
Bet šių, anot J.Balvočiūtės, galima ir nesibijoti: pelkėse, jų pakraščiuose ir miškuose sutinkamos šios uogos nėra nuodingos, esą nuo jų tik retam galva apsvaigsta. Pati Jadvyga jų yra ne kartą ir ne du skanavusi. Daugeliui galva ne nuo jų, o nuo šalia augančių gailių svaigsta.
Jei jau nutiko taip, kad prastai pasijutote paragavę šių uogų, plaukite skrandį ir suskubkite į gydymo įstaigą, gali būti, kad jus suklaidino uogos apgavikės.
