Nors skirtingose situacijose mes galime reaguoti pagal skirtingų tipų modelį, tačiau mumyse vis dėlto dominuoja vienas tipas, signalizuojantis, per gyvenimą prikauptas psichologines problemas. Pasak G.Petronienės, paruošusios išsamų internetinio mokymo kursą apie visus asmenybės psichotipus, visiškai sveika asmenybė realiame gyvenime neegzistuoja, nes tuomet reikėtų turėti tobulus tėvus ir tobulą vaikystės patirtį, o taip nebūna. Bet jeigu tipui būdingos savybės išreikštos nestipriai, jos mums netrukdo gyventi.
Klasifikacija remiasi psichinių sutrikimų tipais ir parodo būdą, kaip žmogus tvarkosi su neigiamomis emocijomis, tačiau neteigia, kad vieno ar kito tipo žmogus turi atitinkamą psichikos sutrikimą. Kita vertus, kiekvienas iš šių charakterių, gyvenime susiklosčius itin nepalankioms sąlygoms, gali susirgti psichine liga, pagal kurią sudarytas jo charakterio tipo pavadinimas.
Visiškai sveika asmenybė realiame gyvenime neegzistuoja, nes tuomet reikėtų turėti tobulus tėvus ir tobulą vaikystės patirtį, o taip nebūna.
Paranojikas
Tai labai įtarūs ir atsargūs žmonės, visur matantys klastą ir priešus, ieškantys sąmokslų. Jie gyvena nuolatinėje kovoje, todėl niekada negali iki galo atsipalaiduoti. Jeigu jaučiasi blogai, visuomet ieško, kas dėl to kaltas: kaimynas, viršininkas, sutuoktinis. Atsargiai žiūri net į artimuosius, kurie visada gali, jų manymu, pavyzdžiui, meluoti.
Paprastai mes mokame atskirti, kurie žmonės yra patikimi, o su kuriais geriau neturėti reikalų. Paranojikams nepatikimi visi žmonės, nes nežinia, ką jie mąstys ir kaip elgsis rytoj. Nors paranojikai nuolat yra kovinės parengties, jie nestoja į tiesioginę kovą, jiems paprasčiau parašyti skundą ir pan. Geroji jų savybė – motyvacija ir veržlumas. Dažnai šie žmonės užima vadovaujančias pozicijas.
Psichopatas
Šio tipo žmonių reikia pasisaugoti, ypač kai jų nuotaika bloga, nes jie nejautrūs, šalti ir labai impulsyvūs, todėl „lygioje vietoje“ gali užsiplieksti ir panaudoti smurtą. Jie negali atlaikyti frustracijos, todėl stipriai sureaguoja, jeigu kažkas suerzina.
Gyvenime jie ieško adrenalino, dažnai išsiskiria „ereliška“ laikysena, nėra labai išlavinę savo skonio ir kalbos, bet sugeba labai mobilizuotis, nes jaučiasi esantys nuolatinėje kovoje už išgyvenimą.
Viduje psichopatas nesijaučia stiprus, todėl pasąmoningai bando žeminti aplinkinius, ieško jų silpnų vietų ir demonstruoja savo jėgą. Susidraugauti su juo neįmanoma ir net nereikia turėti tokios idėjos. Jis gali kitą tik gerbti, jeigu šis parodo didesnę jėgą nei jis pats.
Šizoidinis tipas
Tai gabūs, kūrybingi, bet nepraktiški ir labai jautrūs žmonės, jie tarsi be odos, todėl linkę atsiriboti, saugoti savo privatumą, jiems sunku sukurti artimą ryšį, labiau mėgsta vienatvę ir atskirumą, o ne bendrumą su kuo nors. Jie nuolat sulindę į telefonus, nes tiesiog negali nuoširdžiai pažiūrėti į akis ir pasikalbėti. Beje, dėl virtualios realybės skverbimosi į mūsų kasdienybę toks elgesio modelis padažnėjęs. Šizoidinio tipo žmonės socialiniuose tinkluose jaučiasi saugiau, nes gali išvengti tiesioginio kontakto.
Dažnai šį charakterio tipą suformuoja auklėjimas – tėvai yra padarę didelių klaidų, galbūt dažnai meluodavo arba apsunkindavo vaiką savo emocijomis, todėl jis stengėsi nuo jų atsiriboti.
Vengiantis tipas
Išoriškai jų elgesys panašus į šizoidinio tipo charakterį, bet jis sveikesnis ir šiltesnis. Jeigu jie prisileido žmogų, artimame ryšyje gali visai neblogai ir sveikai funkcionuoti, neturi giluminės kontakto baimės. Aplinkinis pasaulis juos gąsdina, bet savo mažojoje salelėje jiems labai jauku. Jie vengia viešumos, buvimo dėmesio centre, bijo kalbėti prieš auditoriją. Vengiančio charakterio atstovai gyvenimą paverčia rutina: darbas, namai ir keli seniai žinomi draugai, nelinkę nieko keisti.
Narcizas
Tai ypač dažnai minimas ir šiandien gana dažnas asmenybės tipas, galima rasti daug informacijos, kaip su jais bendrauti, kaip nenukentėti nuo jų manipuliacijų. Kaip paranojikas, vos išlipęs iš lovos, svarsto, kur yra priešas, narcizas ieško, ką galėtų nuvertinti, tačiau daro tai nesąmoningai. Gal mano mergina ne tokia graži? Gal dėl to aš ne toks laimingas? O gal ji netobulėja? Gal turėtų svorio numesti? Ji nemoka bendrauti, ji manęs giliai nejaučia ir nepalaiko!
Lygiai taip pat elgiasi šio charakterio tipo moterys: jis nepakankamai tobulėja, aš negaliu į jį atsiremti, su juo neįdomu kalbėti, jis niekuo nesidomi ir pan. Taigi su narcizu bendraujantis žmogus ir pats turi žemą savivertę, jis pradeda vykdyti narcizo programą, bet su nemaloniu jausmu širdyje.
Nors narcizo gyvenimas nėra rožėmis klotas, jis turi didelį resursą jaustis laimingam, nes „aš esu šaunuolis“, „aš turiu ypatingų gebėjimų“. Jiems sekasi sukelti susižavėjimą ir žmonės iš tiesų juos palaiko, pasiduoda jų įtakai. Prie šio reiškinio prisidėjo ir socialiniai tinklai, kuriuose galima rodyti gerokai pagražintą savo gyvenimą ir visi juo žavisi. Kita vertus, tam tikromis aplinkybėmis tai privalumas – pavyzdžiui, jie gali uždegti auditoriją, skaityti įdomias paskaitas.
Dalis jų savimi labai nepasitiki, todėl nuolat stengiasi ką nors įrodyti. Kiti savęs tiesiog nepažįsta, jie nuo vaikystės įprato būti princais ir princesėmis ir nežino kito elgesio būdo. Jie jaučiasi kaip iš vandens išmestos žuvys, jeigu reikia gyventi kitaip, nei yra išmokę. Megzti ryšį su jais sudėtinga, nes kritikos jie nepriima, o vien glostymas santykius pavers netikrais.
Obsesinis tipas
Jų labai daug tarp protingų žmonių, kurie iš vaikystės atsinešė įsitikinimą, jog stresinėje situacijoje reikia būti labai gerai apie viską informuotam ir labai gerai viską kontroliuoti, kad apsidraustum nuo kuo daugiau dalykų. Jiems nesuprantama, kad kartais reikia pasitikėti, nurimti ir sprendimai ateis patys. Tokią nuostatą, beje, palaiko ir Šiaurės Europos šalių kultūra.
Taigi tai pedantiški, punktualūs ir tvarkingi žmonės. Jie labai bijo padaryti klaidą – neduok Dieve, vaikas išeis į mokyklą nepasiėmęs reikiamų priemonių arba nenueisime laiku pasitikrinti pas gydytoją. Jeigu vaiko tėvai taip panikuoja, jis neturi kito varianto, kaip matyti pasaulį taip: jeigu nueisi į mokyklą nepadaręs namų darbų, faktiškai tai pasaulio pabaiga. Todėl jis labai stengiasi, kad viskas būtų padaryta, juolab kad mato, jog tėvai taip gyvena ir jiems sekasi.
Jiems atrodo, kad visi aplinkiniai neatsakingi, kad juos reikia nuolatos kontroliuoti. Šios asmenybės mėgsta dirbti nuosekliai pagal iš anksto susikurtą planą, bet dėl stiprios savikontrolės stokoja emocijų. Apimti neurozės, jie gali nuolat šluostyti dulkes, tikrinti, ar išjungtos dujos, elektra ir pan.
Depresinis tipas
Jeigu šio tipo žmonėms nesiseka, jie paskęsta liūdesyje ir savęs kaltinimuose. Agresiją jie nukreipia ne į kitus, o į save. Kasdienybėje tai labai šiltas žmogus, kuris labai rūpinasi kitais ir tai jam didelė laimė. Iš šalies net neatrodo, kad jis gali būti depresiškas, jis tiesiog panašus į gerą ir truputį per daug besiaukojantį žmogų. Savo norų jis neturi, pasiruošęs daryti tai, ko kiti paprašys. Pavyzdžiui, tai gali būti gydytojas, kuris visą save atiduoda pacientams, bet nebeturi poilsio ir savo gyvenimo.
Kol depresinio charakterio žmogus jaučiasi kitiems reikalingas, jis laimingas. Bet jeigu jis priėjo liepto galą, kad nebeturi, kuo rūpintis (vaikai išvažiavo iš namų, jį atleido iš darbo, niekas nieko nebeprašo), arba nebeturi tam jėgų, tampa baisu. Beje, kadangi ši žmonės nemoka pykti, apsiginti, aplinkiniai tuo naudojasi, kol privaro jos iki depresijos arba išsekimo.
Kol depresinio charakterio žmogus jaučiasi kitiems reikalingas, jis laimingas.
Mazochistas
Dažniausiai vaikystėje jie turėjo kritiškus tėvus, prieš kuriuos protestuodami išmoko pirmiausia pakenkti sau, o tuomet kerštauti kitiems. Pavyzdžiui, vaikystėje dėl valdingų tėvų vaikas negalėjo pasireikšti, tai bent jau išėjo į lauką be šaliko ir peršalo. Jis susirgo, jautėsi blogai, bet ir tėvams padarė blogai – gavo bent jau tokią kompensaciją.
Jie savotiškai maitinasi kitų kalte, ją sukūrę, užuot padarę save laimingą. Pavyzdžiui, mama priruošia kalną maisto, bando jį įkišti savo suaugusiems vaikams, o šie neima. Tuomet ji skundžiasi, kaip pervargo, kiek laiko gamino, o šie to nė neįvertino. Tai iš esmės geri žmonės, besistengiantys dėl aplinkinių, tačiau nuvargina savo skundais ir dirbtinai sukurtu kaltės jausmu. Kitaip tariant, jie užsiima pasyvia agresija savo atžvilgiu, bet nejaučia tai darą, nejaučia, kad kenkia sau ir kitiems. Mazochistą galima atpažinti pagal kaltės jausmą, kuris kyla mumyse ir vėliau perauga į bejėgišką pyktį: ką aš bedaryčiau, negaliu tos kaltės atsikratyti.
Ribinis (isterinis) tipas
Panašus į psichopatinį tipą, tik švelnesnis ir šiltesnis variantas (psichopatas yra šaltas ir neemocingas). Šio tipo žmonės nesugeba valdyti jausmų, jie yra labai nepastovūs: vieną dieną myli, kitą – nekenčia. Tokių žmonių gyvenime trūksta tvarkos, nuoseklumo. Jie tikri jausmų vulkanai, nemokantys nuoširdžiai domėtis kitu žmogumi ir nepaisantys jo emocijų.
Ribinio tipo žmonės nejaučia ribų – elgiasi taip, kaip tuo metu norisi, kokios emocijos jiems šiuo metu yra, tokias ir išreiškia, todėl ir mus pačius gali įaudrinti – net būdami labai ramaus charakterio, galime taip susierzinti, kad šauksime atgal.
Tokių asmenybių daugiau tarp moterų, galbūt todėl, kad jos iš principo labiau empatiškos nei vyrai. Šio tipo žmogui labai sudėtinga užmegzti artimą santykį, nes jis vis tikisi princo ant balto žirgo, kuris jį padarys laiminga, gyvena truputį pasakų pasaulyje, nesuvokia, kad norint ką nors pasiekti, reikia įdėti pastangų, taip pat ir santykiuose. Jiems sunku darbą atlikti laiku, nes norėtų elgtis pagal nuotaiką, bet gali labai susikaupti trumpai distancijai, kuriai nereikia nuoseklumo.
Ribiniai žmonės iš vaikystės atsinešė nuostatą, kad taisyklės neturi prasmės, reikia gyventi pagal jausmą. Mat jų auklėjimas buvo labai nenuoseklus – šiandien mama už tą patį giria, o rytoj už tą patį baus.
Ribinio tipo žmonės nejaučia ribų – kokios emocijos jiems šiuo metu yra, tokias ir išreiškia.
Hiperaktyvus tipas
Šie žmonės – tarsi prisukami vilkeliai. Jie neatlaiko nerimo, kurį bando nuslopinti hiperaktyvumu ir perdėtu optimizmu – viskas labai įdomu, reikia griebti ir tą, ir aną, reikia paskirti tris pasimatymus per vieną vakarą, nes taip bus daug įdomiau, reikia pasiimti paskolą ir pradėti ne vieną, o du verslus.
Iš tiesų giliai viduje jie jaučia liūdesį ir išsekimą. Kaip pavargęs vaikas blaškosi, kol jo neapkabini ir nepabūni ramiai šalia, taip ir hiperaktyvus žmogus nejaučia, kad yra nuliūdęs ar išsekęs, bet stengiasi „susirinkti“ dar daugiau įspūdžių, neigiamas emocijas išblaškyti daugybe veiklų ir hobių. Tuomet išvengia akistatos su savimi.
Hiperaktyvūs žmonės gali visai sėkmingai gyventi, tik retkarčiais neilgam įkrisdami į emocinę duobę, tačiau nesugeba sukoncentruoti dėmesio, labai šnekūs ir labai vargina aplinkinius.
Demonstratyvus tipas
Pagrindinis jų tikslas – gauti kuo daugiau dėmesio iš aplinkinių. Jie labai mėgsta bendrauti, moka įdomiai pakalbėti, kitiems patikti, tačiau turi bėdų su nuoširdumu, nes visiems ir visada stengiasi būti šaunuoliai ir geriečiai. O tuomet tenka dažnai apsimesti ir daug ko nesakyti.
Vienas iš pavyzdžių – fatališkos moterys, širdžių ėdikės ir donžuanai. Tokiems žmonėms rūpi užkariauti kito širdį, o kai pasiekia savo tikslą, auka nebėra įdomi. Kitas variantas – vaikiško būdo demonstratyvieji, norintys atkreipti dėmesį savo mielumu, naivumu. Iš tiesų šie žmonės nėra tokie kvaili, kaip atrodo. Jie tikisi viską gyvenime gauti patikdami stipriesiems, o šiais laiko priešingos lyties atstovus.
Jiems neįdomu dirbti, ypač kruopštesnius darbus, todėl ir su atsakomybe sudėtinga, užduotis atlieka paviršutiniškai. Kita vertus, dėl to ir patys savimi ima nepasitikėti.
