Čikagoje dirbantis klinikinis psichologas Aaronas Karminas aiškina, kodėl bandymas nuraminti supykusį žmogų tik įpila dar daugiau alyvos į ugnį.
Mes turime kuo tyriausių paskatų, mėgindami prisibelsti į suirzusio žmogaus širdį. Tačiau dažniausiai nei argumentai, nei bandymai atvėsinti pašnekovą, nei juo labiau grasinimai niekaip nepadeda šioje situacijoje, o tik paaštrina konfliktą.
Ką darome ne taip?
Įrodinėjame savo nekaltumą
„Aš tikrai taip nesakiau/to nedariau!“ – ši ir panašios frazės sudaro įspūdį, kad mes pašnekovą pavadiname melagiu, todėl išprovokuojama konfrontacija. Tai tikrai nepadės to žmogaus nuraminti.
Problema juk ne ta, kas kaltas, o kas teisus. Mes juk ne nusikaltėliai, teisintis mums nereikia. Esmė ta, kad pašnekovas pyksta, o tas pyktis jį patį skaudina. Todėl mūsų užduotis – sumažinti tą skausmą, o ne gilinti konfliktą.
Bandome įsakinėti
„Brangusis, suimk save į rankas. Ar girdi? Liaukis tuojau pat su tom isterijom!“ O tas brangusis visai nenori paklusti įsakymams – jis trokšta pats kontroliuoti kitus.
Todėl geriau susikoncentruoti į savikontrolę. Skauda ir bloga ne tik jam, tam pykstančiam. Tik mes patys galime užkirsti kelią tam, kad supykęs žmogus mus uitų.
Mėginame nuspėti ateitį
Nereikšminga pykčio priežastis greičiausiai yra tik pretekstas, po kuriuo tyvuliuoja visa įniršio jūra, kuriai niekas neleido išsiveržti.
Mūsų gyvenimą šiuo metu valdo kažkas kitas, todėl tą nemalonią problemą mėginame spręsti, nusikeldami į ateitį. Mes sugalvojame įsivaizduojamus sprendimus: „Jei tu tuoj pat nesiliausi, turėsi nemalonumų“, „Aš tave paliksiu“, „Jei dar nirši ir pyksi, iškviesiu policiją“ ir pan.
Tokius pareiškimus įsiutęs žmogus labai teisingai supranta kaip grasinimą, blefą ar bandymą kompensuoti mūsų bejėgiškumo pojūtį. Toks jūsų elgesys įpykusiam žmogui nepadarys jokio įspūdžio, jam bus dar skaudžiau. Geriau nesiimkite tokių manipuliacijų.
Mėginame remtis logika
Dažnai mes darome klaidą, bandydami rasti logišką sprendimą emocinėms problemoms: „Mieloji, susiimk, būk šaltakraujė, atvėsk ir pagalvok iš esmės.“
Mes pasirenkame aklagatvį, tikėdami, kad bet kurį žmogų galima perkalbėti, įtikinti, jeigu pasitelksime svarius argumentus. O reziumė – tik gaištame laiką aiškinimui, kuris neatneša jokios naudos įpykusiam žmogui. Mes negalime savo logika paveikti kito žmogaus jausmų.
Siekiame supratimo
Beprasmiška mėginti įtikinti supykusį žmogų, kad jis suvoktų situaciją ir suprastų savo klaidas. Dabar jis viską priims, kaip jūsų bandymą juo manipuliuoti ir palenkti savo pusėn, parodyti, kad jis neteisus arba apskritai – kvailas.
Nesuteikiame teisės jam pykti
„Tu neturi teisės pykti po to, ką aš dėl tavęs padariau“. Pyktis – ne „teisė“, pyktis yra emocija, todėl toks argumentas yra absurdiškas. Be to, atimdami žmogaus teisę pykti, kartus jūs nuvertinate jį patį. Jis jautriai tai priima, nes jį skaudinate.
Nepamirškite, kad nereikšminga pykčio priežastis greičiausiai yra tik pretekstas, po kuriuo tyvuliuoja visa įniršio jūra, kuriai niekas neleido išsiveržti. Todėl neverta mėginti įrodyti, kad jūsų pašnekovas pyksta dėl smulkmenos.
Mėginame juokauti
„Na, va, tavo veidas jau išraudo, kaip įdomu“. Tokia pastaba nė kiek nepadės sumažinti žmogaus pyktį. Jūs juokiatės iš jo, gal net tyčiojatės, tuo pačiu parodydami, kad jo pykčio nepriimate rimtai.
Jį apėmusios emocijos ir taip jį patį skaudina, ir jam dabar svarbu, kad kažkas jį vertintų rimtai. Todėl negesinkite gaisro benzinu. Kartais humoras padeda sumažinti įtampą, tačiau ne šitoje situacijoje.
