Intelekto esmė ir prigimtis nėra visiškai aiški. Po daugybės svarstymų ilgainiui įsivyravo dvi nuomonės. Viena kategoriškai tvirtina, kad intelektas – paveldimas bruožas: esą žmogus gimsta arba protingas, arba ne. O kita tikina, kad intelektas susijęs su suvokimo greičiu ar reagavimu į išorės sunkumus.
Kad ir kaip kalbėtume apie šį žmogaus bruožą, būtų nuodėmė neprisiminti Stanfordo universiteto (JAV) pedagogikos ir edukologijos profesoriaus Kvino Maknemaro pašmaikštavimo: „Kiekvienas gudrus žmogus žino, kas yra intelektas… Tai tas, ko neturi kiti.“
Intelekto raida
Kiekvienas žmogus gimdamas atsineša potencialų intelektą. Būtent jame slypi mūsų gebėjimas mąstyti, abstrahuoti ir spręsti. Maždaug apie 20-uosios gyvenimo metus šis intelektas pasiekia savo maksimumą. Jo raida priklauso nuo tų pačių veiksnių, veikiančių ir kitų organizmo funkcijų vystymąsi. Tai genetiniai ir įgimti veiksniai, chromosomų anomalijos, vaisiaus mitybos sutrikimai, ligos nėštumo metu, taip pat vartojami vaistai ar kitos medžiagos. Be abejo, svarbūs ir aplinkos veiksniai: nesvarbu, kokį potencialą atsineš kūdikis gimdamas, augant jo elgesys ir intelektas vystysis priklausomai nuo supančios aplinkos. Tai mityba, psichinė stimuliacija, vaikų skaičius šeimoje, socialinė padėtis. Taigi dauguma mokslininkų šiandien mano, kad 20 proc. mūsų intelekto lemia sąlygos gimdoje, dar 20 proc. reikia priskirti aplinkai, o 50 proc. priklauso genams. Likusius 10 proc. mokslininkai priskiria kitoms nenumatytoms aplinkybėms.
Gebėjimų įvertinimas
Jeigu intelekto esmė nėra iki galo aiški ir konkreti, tada kyla klausimas: kaipgi jį matuoti? Pirmosios idėjos, kaip matuoti intelektą, pasirodė XVII a. pabaigoje. Gallis tikino, kad galvos paviršiuje esantys iškilimai pasako apie žmogaus gebėjimus, nes tobulėjant vieniems ar kitiems gabumams, atitinkamai didėja ir iškilimai tose galvos vietose. XX a. pradžioje Prancūzijos vadovybė Alfredo Binet paprašė sudaryti intelektinių gebėjimų skalę mokiniams. A. Binet pastebėjo, kad vaikai, lengvai išsprendžiantys vieną užduoties variantą, kitus spręsdavo taip pat gerai, o išspręstų užduočių kiekis rodė jų protinį amžių. Kilus I pasauliniam karui, amerikiečių vyriausybei reikėjo nuspręsti, kaip iš 2 mln. mobilizuotųjų atrinkti 5 proc. tinkamų į karininkus. Su šia užduotimi susidorojo A. Stanfordas, patobulinęs A. Binet testą.
Kas tas intelekto koeficientas?
1912 m. vokiečių psichologas W. Sternas intelektui vertinti pasiūlė paprastą matematinę formulę, atspindinčią ryšį tarp protinio ir biologinio amžiaus. Šį rodiklį psichologas pavadino intelekto koeficientu (IQ). Buvo remiamasi koncepcija, kad normalus vaikas yra tas, kurio protinis amžius sutampa su chronologiniu.
Šis metodas turi trūkumą – netinka vyresnio amžiaus žmonių IQ nustatyti. Tam yra sukurtos kitos metodikos. Be abejo, kaip ir apie daugelį kitų sunkiai apčiuopiamų, slėpiningų dalykų, apie intelektą taip pat sklando nemažai mitų.
1 mitas
Atlikus testą, IQ rodo žmogaus protą ir gebėjimus.
Ne. Testas apima įvairias intelekto dalis. Išskiriamos 7 pirminės protinės potencijos:
→ gebėjimas skaičiuoti;
→ verbalinis lankstumas – sugebėjimas lengvai, laisvai ir tinkamais žodžiais išdėstyti savo mintis;
→ verbalinis suvokimas – gebėjimas suvokti žodinę ir rašytinę informaciją;
→ erdvinė orientacija – gebėjimas įsivaizduoti erdvėje įvairius daiktus ir objektus;
→ atmintis;
→ gebėjimas mąstyti;
→ suvokimo greitis.
Testo rezultatai sumuojami ir gaunamas vidurkis. Tad, tarkim, žmogaus, kuris apdovanotas lakia vaizduote, galbūt netgi labai talentingas, bet stokoja loginio mąstymo, IQ bus ganėtinai žemas.
2 mitas
Kuo aukštesnis IQ, tuo protingesnis žmogus.
Ne. Kartais juokaujama, kad puikūs rezultatai rodo ne aukštą žmogaus intelektą, o tai, kad testą atlikęs asmuo tiesiog sugeba įveikti IQ testą. Juokai juokais, vis dėlto IQ rezultatai yra nuoroda, kaip žmogus geba sužinoti ir priimti ką nors nauja. Tai žmogaus gebėjimas stebėti ir suprasti. Tačiau nei su praktiškumu, nei su kūrybiškumu šie rezultatai neturi nieko bendra.
3 mitas
Žmogus, kurio IQ aukštas, turi daugiau galimybių pasiekti sėkmės gyvenime.
Ne. Sėkmei pasiekti vien aukšto intelekto tikrai nepakanka. Žmogus, kurio intelektas aukštas, bet jam stinga atkaklumo, rizikuoja visą gyvenimą taip ir laukti „savo valandos“. Kad ir kaip būtų, didesnius šansus pagauti sėkmę turi atkaklumas, noras, ryžtas ir veržlumas, net jeigu IQ ir labai vidutiniškas.
4 mitas
Jeigu žmogaus IQ per 170, jis – genijus!
Ne visai. Profesionaliuose testuose, skirtuose apskaičiuoti intelekto koeficientą, aukščiausias balas yra 144. Rezultatai, viršijantys šį skaičių, nekonkretinami, nurodoma, pavyzdžiui, nuo 150 iki 160 arba nuo 160 iki 170.
5 mitas
Intelekto testą galima atlikti internete ir sužinoti savo IQ.
Vargu... Paprastai testai internete būna supaprastinti profesionalių psichologų sudarytų testų variantai. Ir jeigu tokio testo rezultatas, tarkim, 171, beje, dar su nuoroda: „Sveikiname, jūs – neabejotinas genijus!“, pernelyg rimtai to vertinti nederėtų. Profesionalius testus kas keleri metai peržiūri psichologai ir keičia, motyvuodami Jameso Flynno efektu.
6 mitas
Intelekto koeficientas – nekintantis rodiklis.
Ne visai. Pirmiausia būtina skirti tikrą intelektą nuo IQ testo rezultatų. Realūs gebėjimai gali pamažu kisti, atsižvelgiant į nuotaiką, savijautą ir net savo vertės pajautimą. O kalbant apie testo užduotis visada reikia prisiminti: situacija, kurioje yra testuojamasis, šiek tiek dirbtinė. Žmogus gali klaidingai suprasti netiksliai suformuluotą (o gal net iš užsienio kalbos išverstą) klausimą. Įpusėjęs testą, jis gali prarasti interesą arba pasidaryti nedėmesingas. Ir atvirkščiai: gali įgusti atlikti užduotis vienu ypu. Tačiau tai jokiu būdu nebus jo tikslus IQ.
7 mitas
Pasaulyje veikia slapta organizacija, kaip antai, masonų ložė, ir jai priklauso žmonės, kurių IQ – 170. Visi jie – pasaulio valdovai: didelių korporacijų vadovai, įtakingi politikai, žinomi visuomenės veikėjai. Vis dėlto jeigu jūs esate tik kiemsargis, turintis išskirtinai aukštą intelektą, anksčiau ar vėliau ši organizacija jus pastebės, priglaus po savo sparnu, o tada svaiginanti karjera garantuota...
Hm... Šis mitas skamba šiek tiek neįtikėtinai, kaip ir daugelis kitų mitų apie slaptąsias organizacijas... Realybėje veikia kur kas demokratiškesnė organizacija, vienijanti itin aukšto intelekto žmones. Tai „Mensa“. Tačiau su šio nuodėmingo pasaulio valdžia jie neturi nieko bendra, organizacija užsiima švietėjiška veikla. O štai prisidėti prie šios tarptautinės draugijos galima tik vienu būdu: įveikti daug triukšmo sukėlusį IQ testą ir atskleisti nepaprastus gebėjimus.
Dar šis tas įdomaus…
Jameso Flynno efektas
Naujosios Zelandijos sociologo Jameso Flynno vardu pavadintas efektas, kurio dėka kiekviena žmonių karta tampa šiek tiek nuovokesnė nei ankstesnioji. Bent jau greičiau ir geriau atlieka testo užduotis.
Yra kelios teorijos, siekiančios paaiškinti šį reiškinį, bet nė viena jų nėra visuotinai pripažinta. Pats J. Flynnas sukūrė matematinį modelį, kuris apima pačius įvairiausius faktorius, veikiančius proto raidą, ir atskleidė ryšį tarp šių faktorių.
Sociologas priėjo prie išvados, kad intelekto lygis daugiausia priklauso ne nuo genų, o nuo aplinkos. Šią versiją patvirtina ir kai kurie atlikti tyrimai. Antai pastebėta, kad biologiniai ir įvaikinti vaikai, auklėti toje pačioje šeimoje, testuojant pasiekia panašių rezultatų, nepaisant to, kad jų biologiniai tėvai skirtingi. Beje, nustatyta, kad per pastaruosius 50 metų vidutinis Žemės gyventojų IQ padidėjo 12 punktų.
Pirmagimių IQ didesnis
Klausimo, nuo ko priklauso žmogaus intelektas, sprendimui naujų vėjų įpūtė norvegų mokslininkai.
Šiuo metu yra aibė skirtingų teorijų ir visos jos turi savas versijas. Kitaip tariant, intelekto koeficientas – iki šiol dar iki galo neįminta mįslė. Pasak statistikos, pirmagimių intelektas didesnis nei kitų tos pačios šeimos atžalų.
Norvegai ištyrė 250 tūkst. berniukų. Paskui teliko atsakyti į svarbiausią klausimą: kaip būtent gimimo eiliškumas paveikia vaiko IQ. Čia specialistų nuomonės išsiskyrė. Vieni tvirtina, kad jaunesni vaikai sulaukia daugiau tėvų dėmesio, jie yra labiau lepinami ir saugomi nuo „gyvenimo skersvėjų“, dėl to susilpnėja jaunėlių motyvacija savarankiškai spręsti bėdas ir ieškoti išeičių, o tuo pat metu slopinama ir intelekto raida.
Pasak kitų ekspertų, šio fenomeno ištakų reikėtų ieškoti motinos organizme. Su kiekvienu nėštumu mamos organizme pasigamina vis daugiau antikūnų, o šie gali destruktyviai paveikti besivystančias vaisiaus smegenis ankstyvuoju formavimosi periodu. Paprastai toks reiškinys nėra intensyvus ir nevirsta patologija, tačiau būsimojo kūdikio intelektą šiek tiek susilpnina. Visgi yra ir kita versija. Kai kurie mokslininkai linkę manyti, kad tokia teorija – tik iliuzija. Šeimose, kur vieno ar abiejų partnerių intelekto lygis žemas, didelė tikimybė susilaukti dar žemesnio intelekto atžalos. Ir, atvirkščiai, tėvai, išsiskiriantys aukštu intelektu, dažniausiai susilaukia protingesnių ir gabesnių nei vidutiniai vaikų.
Taigi mokslas jau seniai neabejoja, kad IQ dydžiui nemažai įtakos turi paveldimumas. Tyrimui vadovavęs profesorius Peteris Kristensenas įsitikinęs, kad pirmagimių ir jaunėlių IQ skirtumai atsiranda dėl skirtingos vaikų socializacijos šeimoje. Pirmasis vaikas dažniausiai gimsta, kai tėvai dar gana jauni, taigi atžalai negali skirti itin daug dėmesio ir laiko. Todėl pirmagimis yra priverstas būti savarankiškesnis.
