1. Prieš iškeliaudamas į amžinybę popiežius Jonas Paulius II dar spėjo pasirūpinti, kad jo bendražygė Motina Teresė būtų paskelbta palaimintąja. Visame pasaulyje šios moters vardas yra tapęs pasiaukojimo ir didžiadvasiškumo sinonimu, tačiau Motinai Teresei niekada nerūpėjo svarūs titulai ir apdovanojimai. Visą gyvenimą ji dalijo meilę ir užuojautą patiems skurdžiausiems ne dėl garbės – visa širdimi troško palengvinti jų kančias. „Meilė artimui – ne šventųjų misija. Tai kiekvieno šios Žemės gyventojo pareiga“, – toks buvo vienuolės požiūris į altruizmą.
2. Motina Teresė, vaikystėje vadinta Agnes Gonxha Bojaxhiu, gimė 1910 m. rugpjūčio 26 d. Makedonijos sostinėje Skopjėje etninių albanų katalikų šeimoje. Tėvas turėjo nedidelį verslą, tad šeima gyveno gana pasiturimai. Tėvai buvo uolūs tikintieji, todėl ūgtelėjusią dukrą leido į mergaičių katalikiškąją mokyklą. Griežta aplinka jos nė kiek neslėgė. Nevaikiškai rimtai mergaitei niekada nerūpėjo banalūs dalykai. Nuo pat mažens ji labai aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje, o būdama dvylikos buvo tvirtai apsisprendusi tapti vienuole misioniere.
3. Sulaukusi aštuoniolikos Gonxha susikrovė kuklų lagaminėlį ir paliko namus. Apsigyveno Loreto vienuolyne. Paskui likimas ją nubloškė į Airijos sostinę Dubliną. Po metų seserija neabejojo, kad jaunoji vienuolė yra pasirengusi pradėti savo misiją, ir išsiuntė ją į Indiją. Vykdama į šią kontrastų kupiną šalį, ji nė nenutuokė, kad čia praleis beveik septyniasdešimt gyvenimo metų. 1948-aisiais Motinai Teresei buvo suteikta Indijos pilietybė.
4. Būdama 27-erių metų Agnes Gonxha priėmė vienuolės įžadus ir pasirinko Teresės vardą. Iš pradžių jauna ir darbšti vienuolė buvo įdarbinta Loreto vienuolynui pavaldžioje Kalkutos krikščioniškosios pasiturinčių mergaičių gimnazijos mokytoja. Bet Teresei (tada ji dar nebuvo vadinama Motina) šis darbas nebuvo prie širdies. Jos akys krypo į skurdžiuosius Kalkutos rajonus ir juose kenčiančius žmones.
5. Po kelerių metų darbo gimnazijoje Teresė priėmė sunkų, bet teisingą sprendimą – paliko savo postą ir kaip stovi patraukė Kalkutos varguomenės link. Pirmosiomis dienomis ieškodama, kur prisiglausti, sukorė dešimtis kilometrų. Galiausiai jos maldos buvo išklausytos – padedama gerų žmonių, gavo kuklią pastogę, kurioje nedelsdama įrengė varguolių prieglaudą, labdaringą mokyklą bei ligoninę.
6. Bendraminčių ir norinčiųjų padėti ratas plėtėsi. Nenuilstamu vienuolės altruizmu pamažu užsikrėtė tūkstančiai pasaulio gyventojų. Netrukus Motina Teresė įsteigė Meilės misionierių bendriją ir pradėjo dalyti atjautą ir pagalbą ne tik Indijoje, bet ir kituose skurdžiuose kraštuose. Su savo misija ji apkeliavo kone visą pasaulį, laikė ant rankų nuo AIDS mirštančius Afrikos vaikus, sūpavo išsekusius ir niekam nereikalingus kūdikius, nesibaimindama mirtį sėjančių kulkų karo zonose slaugė sužeistuosius, lankėsi pavojingomis ligomis sergančiųjų ligoninėse ir nebijodama užsikrėsti teikė viltį tiems, kurie jau nebegalėjo pasveikti. „Kur kas baisiau nejausti širdyje meilės nei sirgti raupsais“, – apie norą guosti nelaiminguosius sakė vienuolė. Nekyla abejonių, kad labdaros srityje Motina Teresė sukėlė tikrą perversmą. Jos pavyzdys įkvėpė visame pasaulyje steigtis modernias labdaros organizacijas.
7. Be atvangos rūpindamasi kitais, Motina Teresė visai netausojo savęs. Smulki ir trapi, ji į gyvenimo pabaigą smarkiai pasiligojo. Patyrė keletą širdies smūgių, persirgo sunkiu plaučių uždegimu. Vis dėlto iki paskutinių jėgų liko sąmoninga ir vadovavo labdaringai veiklai.
8. 1996 metai buvo lemtingi. Motina Teresė susirgo maliarija. Gydytojai padėti nebegalėjo, bet valios pastangomis ji išgyveno dar visus metus. 1997 m. rugsėjo 5 dieną, praėjus dešimčiai dienų po 87-ojo gimtadienio, mylinti vienuolės širdis sustojo amžiams...
9. Mirtis Motinos Teresės paskleisto meilės „viruso“ nesustabdė. Jos darbus iki šiol tęsia daugiatūkstantinės minios sekėjų. Motinos Teresės labdaros fondas rūpinasi našlaičiais, sunkiais ir apleistais ligoniais, sergančiais AIDS, narkomanais ir kitais nelaimingaisiais daugelyje pasaulio šalių. Tiesa, dėl teisybės reikėtų pridurti, kad kai kurie Motinos Teresės darbai bei poelgiai sulaukė aštrios kritikos. Esą ji buvo įsivėlusi į kai kurias finansines machinacijas, dėl nepakankamų medicinos žinių ne vienas jos slaugomas vargšas iškeliavo anapilin, nors galėjo pasveikti. Tačiau visa tai taip ir liko nepagrįsta – vien tik gandai...
