A.Ivaškevičiūtė beveik dešimt metų dirbo reklamos ir rinkodaros srityje, tačiau stresas, beprasmybės ir vidinės tuštumos pojūtis moterį paskatino žengti kitu keliu. 2014-aisiais, palikusi tuometinę darbovietę, kartu su drauge ji įkūrė „Savęs pažinimo ir saviraiškos studiją“ bei pradėjo vesti paskaitas ir praktinius užsiėmimus santykių, saviugdos, savęs realizacijos temomis.
2018 m. išleidusi knygą „Laisvė būti savimi: kaip pasiekti pilnatvę, džiaugsmą ir laimę“, A.Ivaškevičiūtė jau dvejus metus veda mokymus, grįstus Sedonos metodu ir įvairiausių praktikų taikymo savo gyvenime patirtimi.
15min GYVENIMAS pakalbino A.Ivaškevičiūtę apie meilės įvairiapusiškumą, harmoningų santykių kūrimą ir laisvės būti savimi svarbą santykiuose.
– Dažnai sakoma, kad meilės žodžiais neapibūdinsi. Kaip jūs suprantate meilę?
– Man norisi meilę palyginti su spalva, pavyzdžiui, raudona. Jei apsidairytume aplink, kiek daug jos atspalvių pamatytume. Ir ar viena raudona yra labiau raudona, negu kita? Kuri raudona yra „teisingiausia“?
Taip ir meilė – ji gali būti tokia įvairi. Mes galime labai skirtingai mylėti. Ir, ko gero, spėčiau, kad laimingiausi tie žmonės, kurie ir sugeba pajausti daugiausiai meilės atspalvių.
Žmonės yra linkę galvoti apie meilę, siekti meilės. Bet kol jie galvoja apie meilę ar jos siekia, tol jie jos ir nepatiria.
– Turbūt mes visi norime būti mylintys ir mylimi, bet ne visi tai patiria. Kodėl?
– Žmonės jausmų, būsenų klaidingai ieško mintyse, veiksmuose. Žmonės yra linkę galvoti apie meilę, siekti meilės. Bet kol jie galvoja apie meilę ar jos siekia, tol jie jos ir nepatiria.
Jausmo „nepadarysi“ – jis tiesiog yra jaučiamas. Nei tu meilės užsitarnausi, nei nusipelnysi. Neįkalbėsi ir neįtikinsi kito žmogaus, kad tave mylėtų, lygiai taip pat ir savęs neįkalbėsi nuoširdžiai mylėti kitą.
Ir kai žmonės galvoja, kad jie turėtų kažką padaryti, kad kitas juos mylėtų – jie klysta, nes nieko dėl meilės ir nereikia daryti. Nereikia tapti kažkuo, kuo nesi. Kada tai suvokiau, mane tai išlaisvino.
Manau, jei kiekvienas mūsų prisimintume tuos, kuriuos iš tikrųjų mylėjome, suprastume, kad jie nieko dėl to nepadarė. Tuo tarpu tie, kurie labai stengėsi, kad juos mylėtume – klausimas, ar iš tikrųjų juos pamilome. Greičiausiai jie buvo tie, kurie paglostė savimeilę, ir mes giliai savyje pagalvojome, kad būti su jais – apsimoka, malonu.
Kitas dalykas, mes dažnai darome pasirinkimus ne iš laisvės, savęs ir kito pajautimo, suvokimo, o iš skubėjimo ir vienatvės baimės. Nes dar egzistuoja manymas, kad be kito žmogaus šalia („antros pusės“) tu esi kažkoks nevisavertis. Ir kai renkamės partnerius iš baimės likti vieni, tada ir tampame nemokantys nei mylėti, nei būti mylimiems.
– Turite minty, kad meilė tarp žmonių atsiranda be jokių pastangų?
– Manau, kad ji arba įvyksta, arba ne, ir dažnai be jokio logiško paaiškinimo.
Aišku, mes iš pradžių pamatome vienas kitą, jei patinkame vienas kitam – bendraujame toliau ir to pagrindu pradedame kurti draugystę. O kažkuriuo metu ta draugystė perauga į kažką stipriau.
Tačiau to proceso nei pagreitinsi, nei sulėtinsi. Čia kaip su pyragu: jam reikia tam tikros temperatūros ir tam tikro kepimo laiko. Jei padidinsiu temperatūrą, kad greičiau iškeptų – pyragas apdegs. O jei nuspręsiu kepti ilgiau – gausis džiūvėsis. Tačiau skirtingai nei su pyrago kepimu, niekas negali pasakyti, kiek reikia laiko meilei, kad ji atsirastų.
Aišku, yra daug visokių teorijų, kaip ta meilė atsiranda, bet kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad niekas iš tikrųjų nežino, kaip yra iš tikrųjų. Dėl to visi spėlioja, stengiasi suprasti ir kažkaip tai pavadinti.
– Minėjote, kad meilės formų yra pačių įvairiausių ir net į tą patį laiko matą meilę sunku „įvilkti“. Ar nėra sunku ją atpažinti?
– Tai yra jausmas, tiesiog subjektyvus jausmas. Dėl to ir sunku atpažinti, nes kiekvienas žmogus, kuris patiria meilę, ją patiria labai subjektyviai.
Sunku yra atpažinti ir dėl to, kad meilę labai lengva supainioti su tiesiog simpatija ar prisirišimu. Kartais mes manome, kad mylime, nors iš tikrųjų tiesiog norime, kad kitas mus mylėtų.
Kita vertus, turbūt esmė ne tame, ar surasiu tikslų terminą apibūdinti tam, ką jaučiu. Manau, kad esmė yra tiesiog leisti sau jausti – be kažkokių pavadinimų ar terminų.
– Kokie yra dažniausi trukdžiai meilei?
– Turbūt didžiausias trukdis yra baimės, kurios ateina iš praeities, bet nebūtinai tik iš vaikystės.
Aišku, dažniausiai dar vaikystėje (priklausomai nuo to, ką matome) susikuriame įsivaizdavimą, kaip turėtų atrodyti meilė, santykiai su kitu žmogumi. Ir suaugę net nesuvokiame, kad nesąmoningai bandome elgtis pagal tą įsivaizduojamą standartą: arba siekdami „ištaisyti“ tėvų santykių problemas, arba jas atkartodami.
Man atrodo, kad tik ten, kur yra laisvė, kur susitinka du laisvi žmonės, gali būti meilė.
Kitas dalykas, dažnai normalius santykius trukdo kurti tai, kad mes savyje turime tokį dažnai nepastebimą įsitikinimą, jog tai, kas buvo kartą – būtinai pasikartos. Ir tą įsitikinimą perkeldami į savo santykius, pradedame kaltinti savo partnerius. Nors iš tikrųjų tai mes patys nesąmoningai atsirenkame tuos partnerio poelgius, kurie patvirtintų mūsų įsitikinimą, ir manome, kad tai yra „šventa tiesa“.
Beje, net ir pradėję kurti naują santykį dažnai vis dar laikomės įsikibę tų senųjų įsitikinimų. Pavyzdžiui, kad partneris būtinai pameluos ar išduos. Tada mes ir toliau ieškome to, kas tą patvirtintų.
Tad kuriant santykį su nauju žmogumi, būtų sveika mentališkai atsiriboti nuo ankstesnių santykių, ir suvokti, kad esi santykyje su visai kitu žmogumi, o ne senųjų partnerių tąsa.
Lygiai taip pat, labai svarbu atpažinti, ar nekuriame naujų santykių bandydami „ištaisyti“ ankstesniuose santykiuose padarytas klaidas. Nes tokiu atveju rezultatas bus tas pats – mes nepatirsime autentiško ryšio.
– Ką patartumėte siekiantiems kurti ir išlaikyti harmoningus, mylinčius santykius?
– Dažnai žmonės ieško „auksinio viduriuko“ santykiuose (ar bet kurioje kitoje srityje), bet nepagalvoja, kad santykiuose tas „auksinis viduriukas“ kiekvieną dieną yra vis kitoje vietoje. Kitaip tariant, balansas santykiuose nėra pastovus, kadangi žmonės santykiuose nuolatos kinta.
Dar vienas svarbus dalykas santykiuose yra gebėjimas susivokti savo poreikiuose ir gerbti juos. Nes tik tada, kai žinau, ko noriu ir ko nenoriu, kai gerbiu ir moku realizuoti savo poreikius, – galiu gerbti ir kito žmogaus poreikius bei pasirinkimus. Tuomet santykiai kuriasi visai kitame lygyje – nebelieka poreikio, kad kitas kažkaip turėtų dėl manęs aukotis, mane guosti.
Nes moterims tikrai yra būdinga santykiuose pamiršti save, aukoti savo poreikius, interesus, laiką dėl kito. Ir kai tas kitas žmogus to paties nedaro (kas yra visiškai normalu), tada jos galvoja, kad jų nemyli. Bet jis tiesiog pirmiausia gerbia save ir savo poreikius, o tai nereiškia, kad nemyli.
– Kaip neprarasti savęs santykiuose?
– Pirmiausia reikia pažinti save. Kas aš esu? Kokios mano vertybės? Kas man teikia džiaugsmą, įkvėpimą? Kas man padeda sutvirtėti?
Moterims tikrai yra būdinga santykiuose pamiršti save, aukoti savo poreikius, interesus, laiką dėl kito.
Nes jei nesugebu savęs pradžiuginti, tada tikėsiuosi, kad mane džiugins kitas. Jei nesugebu savęs įkvėpti – ieškosiu įkvėpimo kitame. Jei nesugebu savęs palaikyti, tada tikėsiuosi, kada mane kažkas palaikys.
Bet ar kitas žmogus gali už mane pavalgyti? Išsimiegoti? Pailsėti? Negali. Lygiai taip pat kitas negali patenkinti ir subtilesniųjų mano poreikių.
Tad kol neprisiimame atsakomybės už save, savo savijautą, savo laimę, tada tą atsakomybę nesąmoningai užkrauname kitam. O tada, kai už savo laimę padarome atsakingą kitą – prarandame save.
Man atrodo, kad gerų santykių pagrindas yra laisvė. Deja, bet kažkodėl tai mus gąsdina: mes tikime, kad jeigu kitam suteiksime laisvę daryti tai, ką jis nori – jis iškart pabėgs. Ir iš to tikėjimo, kad laisvė yra kažkas blogo, mes stengiamės ir patys prisirišti prie kito, ir kitą pririšti prie savęs.
Bet jei mes bijome kitam žmogui suteikti laisvę, ar tai meilė? Ar mes norime būti santykiuose su žmogumi, kuris su mumis ne laisva savo valia?
Man atrodo, kad tik ten, kur yra laisvė, kur susitinka du laisvi žmonės, gali būti meilė. O jei mes dusiname vienas kitą savo baimėmis ir nesaugumu – tai ne meilė, o prisirišimas.
