Skaitykite interviu su Alina Martinkute, mokykloje ir su projektais švietimo srityje dirbančia psichologe, Lietuvos psichologų sąjungos nare.
– Pastaruoju metu žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose daugėja žmonių, atvirai kalbančių apie savo psichinę sveikatą. Ar šie jautrūs žmonių liudijimai daro teigiamą įtaką laužant vyraujančius stereotipus? Ar vis dėlto esama ir grėsmių?
– Kalbant apie jautrias asmenines istorijas, kuriomis dalijasi sunkumų patyrę žmonės, verta turėti mintyje kelis dalykus. Pirma, sprendimas dalytis tuo, kas asmeniškai sunku ir skaudu, yra individualus, dažniausiai nelengvas. Įprastai iki sprendimo vyksta ilgas vidinis darbas: skaudžių patirčių atpažinimas, pripažinimas, derybos su savimi, pagalbos būdų paieškos...
Jei žmogus nusprendžia, kad viešas savo skaudžios patirties liudijimas jam palengvins skausmą, mes turime gerbti, priimti ir palaikyti jo sprendimą. Svarbu suprasti, kad, nusprendęs dalytis, žmogus lygiagrečiai jaučia bei tyrinėja ir aplinkos nuostatas, požiūrį apie psichinę sveikatą.
Jei žmogus nusprendžia, kad viešas savo skaudžios patirties liudijimas jam palengvins skausmą, mes turime gerbti, priimti ir palaikyti jo sprendimą.
Kai aplinka yra nepriimanti, ignoruojanti, neigianti ar stigmatizuojanti psichinių sunkumų temas, žmogus turi atrasti ryžto ir drąsos įveikti ne tik vidinius barjerus, kurie trukdo ieškotis pagalbos, bet ir aplinkos pasipriešinimą. Tai labai sunku.
Grėsmių, kai viešinami labai asmeniški dalykai, žinoma, pasitaiko. Labai svarbu, kad žmogus, kuris ryžtasi kalbėti apie savo patyrimą, jaustųsi tai darantis sava valia ir būtų tam pasiruošęs. Gali būti žalinga viešinti savo asmenines patirtis impulso akimirką arba jaučiant aplinkinių spaudimą.
Aplinkiniai gali manyti darantys gera, kai primygtinai rekomenduoja žmogui dalytis, tačiau vertėtų suprasti, kad ne visiems žmonėms reikia viešo pri(si)pažinimo, ne visiems jis padeda ar ne visi jaučiasi jam pasiruošę. Taip pat neigiamą poveikį tokiose situacijose gali padaryti ir aplinkos priešiška reakcija į savo patirtį liudijančius žmones.
Jei žmogus ryžtasi tokiu būdu padėti sau vaduotis iš kančios, aplinkiniai turėtų veikti kaip buferis, kaip apsauginė zona – t. y., padėti žmogui pasijusti priimtam su savo patirtimis, kurias jis taip ilgai buvo priverstas slėpti.
Ar tokie vieši liudijimai padeda laužyti stereotipus apie psichinę sveikatą ir sunkumus? Manau, kad taip – jie gali padėti kelti visuomenės sąmoningumą, plėsti supratimą apie psichinius sunkumus, kurie ilgą laiką buvo (ir tebėra) stigmatizuojami.
Taip pat pozityvūs darbo su emociniais sunkumais pavyzdžiai gali įkvėpti žmones, kurie turi neigiamų patirčių, bet bijo, nežino, kaip su jomis dorotis, ieškoti pagalbos.
– Vis dažniau viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose asmenys, prisistatantys psichologais, viešai neigiamai pasisako apie jautrias visuomenės grupes: smurto artimoje aplinkoje aukas, LGBT bendruomenės narius, prekybos žmonėmis aukas. Ar psichologai nėra labiau nei kiti žmonės atsakingi apsvarstyti savo žodžius ir jų padarinius?
– Nebūčiau tikra, ar vis dažniau asmenys, prisistatantys psichologais, savo pasisakymais diskriminuoja ir žemina pažeidžiamas asmenų grupes. Veikiau tokios pavienės nuomonės tiesiog lengvai ir greitai tampa viešos ir plačiai paplinta socialiniuose tinkluose, informaciniuose portaluose, o pastarieji tas nuomones „pasigauna“ ir išplatina.
Kadangi tos nuomonės paplinta plačiai, visuomenei gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad tokios negatyvios nuostatos atspindi oficialią psichologų bendruomenės poziciją. Vertinant konkrečius psichologų pasisakymus, svarbu žinoti, kad psichologams privalu laikytis etikos principų, kurių pagrindas – naudoti savo profesines žinias ir kompetencijas tiek atskiro asmens, tiek ir visos visuomenės gerovei.
Kadangi tos nuomonės paplinta plačiai, visuomenei gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad tokios negatyvios nuostatos atspindi oficialią psichologų bendruomenės poziciją.
Kiekvienas psichologas, viešai išsakydamas nuomonę apie žmogų, grupę žmonių ar reiškinį, turi turėti mintyje, kad jo nuomonė bus tapatinama su psichologų bendruomenės nuomone, ir todėl kiekviena viešai išsakyta mintis turi būti pasverta, įvertinant, kokią žinią ji perteikia ir kokių padarinių ji gali turėti.
Tai reiškia, kad psichologas turi atsakingiau dalytis savo mintimis ypač jautriomis visuomenei temomis, nes jo nuomonė formuoja įspūdį apie psichologų bendruomenę apskritai. Neigiamas pasisakymas apie jautrių patirčių turinčius asmenis, jų patyrimo nuvertinimas prieštarautų tokiems profesinės etikos reikalavimams kaip teisingumas, lygybė, pagarba žmogaus orumui ir pagarba žmogaus teisių principams. Jeigu tokia nuomone dalijasi asmuo, prisistatantis kaip psichologas, tai gali turėti neigiamos įtakos jo profesijos prestižui.
– Dar visai neseniai socialiniuose tinkluose užvirė karšta diskusija po vieno Kauno psichologės pasisakymo su homofobijos prieskoniu. Suabejota jos profesionalumu ir kompetencija teikti klientams emocinę ir psichologinę paramą. Kokios atsakomybės tenka jūsų profesijos atstovams?
– Psichologai dirba su gelminėmis žmonių problemomis ir temomis, todėl, siekiant apsaugoti žmones nuo neigiamų patirčių ar žalos, psichologo santykis su klientu turi remtis pagarba kliento pažiūroms, vertybėms, patirčiai ir įgūdžiams.
Pirmiausia, psichologas turi būti įsipareigojęs rūpintis savo profesine kvalifikacija – įgyti psichologo išsilavinimą ir nuolatos atnaujinti profesines žinias, skaitydamas naujausią mokslinę profesinę literatūrą, dalyvaudamas kvalifikacijos kėlimo kursuose, semdamasis žinių ir patirties iš labiau patyrusių kolegų.
Taip pat psichologui privalu laikytis psichologo profesinės etikos kodekso, kuris apibrėžia psichologo profesinės veiklos principus ir nurodo gaires, kilus galimoms profesinėms dilemoms. Psichologai, pasirinkę dirbti su giliausiais, jautriausiais ir skaudžiausiais žmonių patyrimais, yra atsakingi už atskiro asmens, su kuriuo dirba, ir už visuomenės, kuri vienaip ar kitaip stebi psichologų darbą, augimą ir apsaugą nuo galimos žalos.
Pirmiausia, psichologas turi būti įsipareigojęs rūpintis savo profesine kvalifikacija – įgyti psichologo išsilavinimą ir nuolatos atnaujinti profesines žinias.
– Kaip psichikos sveikatos problemų turintys asmenys gali išsirinkti specialistą, kuris turi reikiamą kvalifikaciją? Dažnai psichologų ar psichoterapeutų konsultacijos vyksta privačiuose kabinetuose. Ar žmogus turi galimybę įsitikinti, kad jam bus suteikta profesionali pagalba?
– Yra keli principai, kurie gali padėti žmogui surasti patikimą psichikos sveikatos specialistą. Pirmiausia žmogui labai svarbu įsitikinti, ar specialistas turi tinkamą išsilavinimą. Nesant formalaus reikalavimo, kad psichologai viešai skelbtų savo įgytą išsilavinimą, kartais tampa sudėtinga jį sužinoti.
Tačiau psichologai, turintys ilgametę praktiką, branginantys savo reputaciją bei vardą ir gerbiantys turimus ir potencialius klientus, savo kvalifikacijos neslepia ir ją skelbia, pavyzdžiui, savo asmeniniuose puslapiuose, psichologų paieškos tinklalapiuose ar pan.
Tinkamą psichologo išsilavinimą garantuoja ir narystė Lietuvos psichologų sąjungoje, nes Lietuvos psichologų sąjungos narys privalo turėti psichologo bakalauro ir magistro išsilavinimą, todėl, kreipdamasis psichologinės pagalbos į LPS narį, klientas yra užtikrintas, kad bazinį psichologijos išsilavinimą psichologas turės. Be bazinio išsilavinimo, svarbu, kokią kvalifikaciją ar patirtį turi specialistas, dirbantis su konkrečiomis temomis ar konkrečiais metodais.
Psichologų interesų, veiklos sritys ir darbo metodai skiriasi. Skirtingiems žmonėms tinka skirtingos psichologinės intervencijos: jos priklauso nuo sunkumų, kuriuos patiria žmogus, pobūdžio, nuo jų intensyvumo, žmogaus lūkesčių ir poreikių.
Todėl, pavyzdžiui, renkantis su vaikais dirbantį psichologą, svarbu pasidomėti, kokią darbo su vaikais patirtį turi psichologas, kokias yra baigęs podiplomines studijas vaikų psichologijos tema arba kokius kvalifikacijos kėlimo kursus yra lankęs (jie nėra būtini, bet gali padėti apsispręsti klientui).
Profesionalią pagalbą apibrėžia kertiniai Psichologo profesinės etikos kodekso principai: pagarba žmogaus teisėms ir orumui, profesinė kompetencija, atsakomybė ir profesinis garbingumas.
Profesionalią pagalbą apibrėžia kertiniai Psichologo profesinės etikos kodekso principai: pagarba žmogaus teisėms ir orumui, profesinė kompetencija, atsakomybė ir profesinis garbingumas. Šių principų laikymasis yra svarbus ne tik psichologo kabinete, bet ir už kabineto durų – t. y. svarbu, kokią žinią apie savo specialybę ir savo profesinę praktiką psichologas transliuoja viešai.
Jeigu žmogui, ieškančiam psichologo, kyla įtarimų, kad konkretus psichologas galbūt pažeidžia kurį nors iš šių principų, geriau pasiieškoti kito psichologo, kuris kelia pasitikėjimą ir kurio profesinis pasirengimas ir veikla nekelia abejonių.
