„Išmanau, kaip atverti tekstą, potekstes, atrasti personažo kalbos logiką, mąstymo būdą, tikslą, logiką, kur slypi jo baimės, koks gi jo humoro jausmas, apie ką jis tyli, ko nori, kaip meluoja ir kodėl? Ir dar: koks to personažo tempas, ritmas, priežodžiai, kur slypi baimės, kur drąsos šaltinis. Ką jis jaučia...Visa tai, ir dar daugybė smulkmenų, užkoduota dramaturgo sukurtame tekste. Mano darbas – duoti studentams raktus ir parodyti duris. Toliau jau patys...“, – apie sukauptą patirtį, dirbant akademinį darbą, kalba A.Čepaitė.
Aktorystė pažėrė vertingų pamokų
Jos teigimu, viešoji kalba – veidrodinis veiksmas, nes tik čia jau žvelgiame į turinį auditorijos akimis, girdime tekstą klausytojų ausimis ir matome ir jų perspektyvos. „Čia – mes autoriai. Kūrėjai, tiksliau sakant. Kuriame istorijas ir prisiimame visą atsakomybę“, – teigia ji.
Pati moteris susidomėjo viešuoju kalbėjimo iš dalies dėl savo profesijos. „Bet iš tikrųjų mane pakvietė paskaityti pranešimą konferencijoje. Sutikau ir nuo tada mano veikla tiesiog prasiplėtė“, – atvirauja pašnekovė.
Vertingų pamokų viešajam kalbėjimui atnešė ir aktorystė. „Ji išmokė keleto svarbių momentų. Scenoje nėra antros galimybės. Kas benutiktų, kaip sunku bebūtų – spektaklis tęsiasi. Žiūrovai yra mano partneris. Žiūrovas turi mane girdėti (kalbu apie garsumą). Nėra tokio daikto kaip įkvėpimas. Improvizacija – ilgų repeticijų rezultatas. Tikrumo. Autentiškumo. Tikėjimo savimi. Klaida yra viso labo klaida. Visiems niekada neįtiksi. Nėra mažų vaidmenų. O taip pat aš labai gerai žinau, kaip svarbu atlikti balso ir artikuliacijos pratimus“, – vardydama šypteli aktorė.
Daromos klaidos
Ji atkreipia dėmesį į viešai kalbančių žmonių daromas klaidas. Žinoma, kiekvienas klysta savaip. Vis dėlto dažnai pasitaikanti klaida yra tikėjimas, kad svarbu geras turinys, o visa kita paliekama savai eigai.
„Dar žmonės kuria pranešimus atsispirdami nuo klausimo „ką?“ aš pasakysiu, o tuo tarpu reikėtų kelti klausimą „kodėl?“ aš kalbu ir, koks mano tikslas. Mąsto, ką man svarbu pasakyti, o ne, kas įdomu ir kuria vertę žmonėms“, – pastebi ji.
Anot jos, klaida sekti paskui skaidres, užuot pasakojus istoriją. „Taip pat (kalbėtojai – aut. past.) pamiršta pasidomėti, kokia jų auditorija ir jos lūkesčiai. Nemyli auditorijos. Kalba su savimi, tik pakankamai garsiai, kad girdėtų kiti“, – šypteli pašnekovė.
Jos įsitikinimu, yra žmonių, kurie gimė oratoriais, tačiau jų mažuma. Paklausta, ar kiekvienas, panoręs įvaldyti iškalbos meną, gali tai padaryti, ji taria: „Žmogus gali viską, jei mato prasmę“.
Meilė H.Roslingui ir didieji mokytojai
Paprašyta išskirti geriausią oratorių, jai į galvą ateina Hanso Roslingo pavardė. Anot jos, idėja ir turinys – du svarbiausi aspektai jo kalbose. Pasak pašnekovės, jis pats – gyvas tiltas tarp idėjos ir auditorijos. Aktorė pripažįsta – yra daug puikiai kalbančių žmonių, tačiau jos „meilė“ – būtent H.Roslingas.
Sunkiau A.Čepaitei išskirti geriausią perskaitytą knygą apie viešąjį kalbėjimą. Mat buvo laikas, kai ji ieškojo atsakymų knygose apie viešąsias kalbas, tačiau gal prieš kokius penkerius metus suvokė tiesiog neberandanti jose nieko, ko nežino.
„Tuomet ir prasidėjo visas įdomumas. Ėmiau gilintis į, regis, visai nesusijusius dalykus: lingvistiką, storytellingą (pasakojimą – aut. past.), rytų filosofiją, psichologiją ir kitus dalykus“, – sako ji.
Didysis jos mokytojas yra Vei Dechanas. „Ir Bronislavo Vinogrodskio knygos. Tai – filosofija, bet tai geriausia, ką galiu rekomenduoti apie viešąjį kalbėjimą“, – pripažįsta pašnekovė. Ir dar. Ji ilgus metus ieškojo atsakymų, autoritetų ir tikėjo, kad kiti žino. Dabar jau žino, kad žino ji pati. Tiesiog žino.
Parengta „Profesionalus kalbų rašymas“
