Su mergina persikėlė gyventi į Angliją
Pabaigusi mokyklą, Mika įstojo į universitetą Kaune, tačiau netrukus mokslus metė ir pradėjo dirbti. Vis dėlto atlyginimas buvo nedidelis, tad pragyventi darėsi vis sunkiau. Pasitarusi su teta, M.Budrik prieš 6-erius metus susidėjo daiktus ir išvyko į Angliją, vildamasi, kad ten ras geresnį gyvenimą.
„Per mėnesį viską suplanavau ir išvažiavau ant durniaus, – šypsosi M.Budrik. – Turėjau šiek tiek pinigų, žinojau, kad iš jų turėsiu pragyventi apie mėnesį, kol įsitvirtinsiu. Tačiau Anglijoje, jei neturi didesnių tikslų, su darbais lengva – nueini į agentūrą ir gauni. Pagalvojau, kad susirasiu paprastą darbą, o paskui žiūrėsiu, ką daryti toliau.“
Nors įsitvirtinti svetimoje šalyje Mikai sekėsi gana lengvai, jai kurį laiką teko verstis nuo algos iki algos, kadangi Londone pragyvenimas jos kišenei buvo brangokas. Beveik po metų gyvenimo sostinėje ji nusprendė persikelti į Vakarų Midlandsą, kur, buvo girdėjusi, yra kur kas pigiau.
„Jau trečius metus dirbu sandėliuose, tačiau darbas gana geras, moka daugiau nei minimumą. Šiemet sugalvojau vėl pradėti studijuoti, tad spalį stosiu į universitetą mokytis informatikos. Noriu siekti kažko daugiau, nusibodo dirbti tą patį“, – pasakoja M.Budrik.
Gyventi į Angliją Mika persikėlė su mergina, su kuria susipažino dar būdama Lietuvoje, todėl įsikurti buvo lengviau nei būnant vienai.
Anot Mikos, apie savo seksualinę orientaciją ji suprato tik baigusi mokyklą, tačiau dabar, žvelgdama į praeitį, įtaria, jog viduje visada žinojo, jog yra kitokia nei dauguma aplinkinių.
„Buvo sunku, apie metus kovojau su savimi mintyse, galvojau, gal visgi nesu homoseksuali, bandžiau pritapti prie visuomenės. Visi vaikinai, su kuriais turėjau santykių, buvo geri, tačiau kai prieidavome prie romantiškojo etapo, mane tai pradėdavo erzinti. Atrodo, patinka būti kartu, bet kai reikia susikabinti už rankų ar pasibučiuoti, aš negaliu. Tada supratau, kad manęs netraukia vaikinai, ir pasakiau, jog užteks sau meluoti. Kartu buvo skaudu tai suvokti, nes žinojau, koks yra žmonių požiūris į LGBT bendruomenę“, – neslepia M.Budrik.
Visi vaikinai, su kuriais turėjau santykių, buvo geri, tačiau kai prieidavome prie romantiškojo etapo, mane tai pradėdavo erzinti.
Mika pasakoja, kad apie savo seksualinę orientaciją niekada artimiesiems tiesiai šviesiai neprisipažino. Visgi kai kartą namo grįžo su mergina, jos tėvai be papildomų paaiškinimų viską suprato.
„Tėvai turbūt nuo vaikystės matė, kad aš kitokia nei heteroseksualūs žmonės, – sako M.Budrik. – Mama žinios nepriėmė labai gerai – man ji nieko nesakė, bet užsipuolė tėtį, kad jis buvo per daug vyriškas šalia manęs. O tėtis nesijaudino dėl to, tikino, jog aš vis tiek esu jo vaikas.“
Po 3 mėnesių draugystės pasipiršo
Visgi santykiai su mergina, su kuria Mika atvyko į Angliją, galiausiai nutrūko. Todėl praėjusį pavasarį, kai visų gyvenimą sustabdė karantinas, Mika vis daugiau laiko ėmė praleisti „Tinder“ programėlėje. Vis pabendraudama su įvairiais žmonėmis, M.Budrik birželį netikėtai susipažino su brite Samanta.
„Ji buvo vienintelis žmogus, kuris ne parašė „labas“, o atsiuntė gifą. Pradėjome bendrauti ir turbūt ji buvo pirma, su kuria tiek daug kasdien susirašinėdavome. Nors vis dar buvo karantinas, jo apribojimai buvo atlaisvinti, todėl vieną dieną pasiūliau susitikti. Samanta iš pradžių laužėsi, bet paskui sutiko. Prisimenu abi buvome nedrąsios, nervinomės“, – pasakoja M.Budrik.
Pirmo pasimatymo metu Samantai papasakojus, kad yra muzikos mokytoja, jųdviejų pažintyje įvyko lūžis. Mika taip pat itin myli muziką, todėl bendras pomėgis jas iš karto suartino.
„Kai parvežiau ją namo, įvyko pirmas bučinys ir visa magija, – šypsosi M.Budrik. – Kai kalbi apie tai, ką mėgsti, atsiranda aistra, o muzika labai paveikia žmones – turbūt tai mus ir suvedė labiausiai. Kaip kokiame filme, kažkas iš karto užsiliepsnojo. Mums pačioms nuo saldaus romantinės komedijos scenarijaus kartais būdavo bloga, bet negalėjome to sustabdyti.“
Pirmais mėnesiais pilve skraidžiusius drugelius merginos net vadino drakonais, nes kartais, pagalvojus vienai apie kitą, gerąja prasme pasidarydavo negera. Ir nors iš pradžių abi buvo nusistačiusios, kad nenori veltis į naujus santykius, jos ėmė vis dažniau kartu leisti laiką.
„Mes iki tol abi turėjome ilgas draugystes, nesinorėjo iš karto pradėti naujų santykių, šiek tiek net prisibijojome įsileisti kitą žmogų. Tačiau pirmas pasimatymas abiem trenkė per galvą, – sako M.Budrik. – Dar tris mėnesius vis bandėme nešokti į santykius, bet neišėjo kitaip, o netrukus pradėjome kalbėti ir apie santuoką.“
Pirmas pasimatymas abiem trenkė per galvą.
Mikos ir Samantos santykiuose viskas klostėsi labai greitai, o tai gąsdino ir jas pačias. Be to, Samanta buvo pripažinusi, kad turi savybę greitai įsimylėti, pradėti santykius, o tuomet nudegti, todėl baiminosi, kad ir šį kartą gali pasikartoti tas pats scenarijus.
„Prisimenu, turėjome romantišką pasimatymą, visą dieną praleidome kartu. Apsipirkinėjome, vaikščiojome po miestą, nuėjome pavalgyti į restoraną. Tuo metu man kilo daug minčių, ir aš staiga supratau, kad įsivaizduoju Miką savo ateityje, o tai išsakiau ir garsiai. Aš galėjau matyti mus kartu gyvenančias, susituokusias“, – pasakoja Samanta.
Nors Mika taip pat sunkiai įsileidžia naujus žmones, tą dieną ji pripažino, kad mintys sutampa su Samantos. Garsiai išsakiusios savo jausmus, merginos toliau susitikinėjo, o praėjus trims mėnesiams, Mika pasipiršo.
„Likus kelioms dienoms iki sužadėtuvių, mes važiavome į gamtą, ir aš norėjau ten pasipiršti, bet išsigandusi to nepadariau. Vėliau namie kalbėjome apie santuoką, ir aš išsidaviau, jog turiu žiedą. Praėjus kuriam laikui, šiek tiek engiau save dėl to, galvojau, kad galėjau geriau paprašyti jos būti mano žmona, tačiau Samanta sakė, jog tai buvo pats gražiausias pasipiršimas“, – sako M.Budrik.
Surengė jaukią vestuvių ceremoniją
Poros pasiruošimas vestuvėms ilgai netruko – kadangi merginos žinojo, kad nenori didelių vestuvių, Mika su Samanta nusprendė kuo greičiau susituokti. Be to, jų galimybes stipriai varžė vis dar besitęsęs karantinas, dėl kurio ceremonijoje galėjo dalyvauti vos 6 žmonės.
„Mes svarstėme, ar geriau pasirinkti santuoką, ar civilinę partnerystę. Anglijoje jų reikšmė tokia pati, tik pavadinimas kitas ir kitokia tvarka pildant dokumentus. Nusprendėme rinktis civilinę partnerystę, o aš Samantą vis tiek vadinu savo žmona, – sako M.Budrik. – Lapkričio mėnesį nuvažiavome į metrikacijos skyrių, kuriame vyksta ceremonija, užsiregistravome ir pasirinkome anksčiausią datą, kokia tik buvo įmanoma.“
Anglijoje homoseksualios poros susituokti turi lygiai tokias pačias sąlygas kaip ir heteroseksualios – jokių papildomų sunkumų dėl to nekyla. Vis dėlto, anot Mikos, joms metrikacijos skyriuje teko susidurti su darbuotoja, kuri itin ilgai tvarkė visus dokumentus.
„Buvo daug popierizmo, bet su tuo susiduria visos poros, – tikina M.Budrik. – Reikėjo turėti pasą, adreso patvirtinimą, nes čia jis labai svarbus. Be to, mus atskyrė ir kiekvienai uždavė klausimų norėdami patikrinti, ar nėra taip, kad mes susitikome gatvėje ir einame tuoktis, nes noriu gauti vizą. Paklausė tėvų vardų, kuo jie užsiima, tačiau ilgai netardė.“
Besiruošiant vestuvėms, Mika iš karto buvo apsisprendusi, kad dėvės kostiumą. Tačiau Samantai teko labiau palaužyti galvą – iš pradžių ketinusi dėvėti suknelę, galiausiai ji taip pat pasirinko kostiumą.
„Suknelės ieškoti pradėjau praėjus mėnesiui nuo mūsų sužadėtuvių. Niekada nebuvau pagalvojusi apie svajonių suknelę, bet aš mėgstu vintažinį, 1940–1950 metų stilių, todėl ieškojau kažko panašaus. Naršydama internete, pamačiau kostiumą, kuris man labai įstrigo, o jį man vis išmesdavo paieškoje, todėl paėmiau ir nusipirkau. Kai pirmą kartą pasimatavau, net švytėti pradėjau, taip tiko“, – šypsosi Samanta.
Renkantis juvelyriką, įprastai poros skoniai išsiskiria, todėl ir šį kartą Mika su Samanta nusprendė įsigyti skirtingus vestuvinius žiedus.
„Mano žiedas paprastesnis, o Samantos labiau blizgantis – tik abiejų spalva tokia pati. Pasirinkome sidabrinius ir bent ties čia mūsų nuomonė sutampa, nes abi nemėgstame aukso“, – šypsosi M.Budrik.
Nors iš pradžių Mika su Samanta turėjo minčių palaukti, kol karantino apribojimai atlaisvės, galiausiai jos suprato, kad delsti nenori, todėl balandį surengė jaukią ceremoniją.
„Kadangi pati ceremonija vyko 14 valandą, turėjome daug laiko jai pasiruošti. Ryte užsisakėme maisto į namus, papusryčiavome kartu lovoje. Tuomet atsikėlėme, ėjome rengtis ir tai darėme skirtinguose kambariuose tam, kad išlaikytume šiek tiek paslaptingumo. Samantos tėvai, papuošę automobilį, mus pasiėmė, pasidarėme kelias nuotraukas ir visi išvykome į metrikacijos skyrių“, – pasakoja M.Budrik.
Ceremonija, anot Mikos, buvo gana trumpa, jai pasibaigus, pora su šeima pasifotografavo netoliese buvusiame parkelyje, o tuomet vyko pietauti į Samantos tėvų namus, kurie juos šia proga buvo papuošę.
„Kartu buvo ir Samantos sesuo su šeima, – sako M.Budrik. – Laiką praleidome kaip dauguma vestuves švenčiančių porų: ant stalo buvo užkandžių, gėrimų, grojo muzika, vėliau valgėme tortą. Viskas buvo labai gražu. Po to kalbėjome, kad mums tikrai pakako to, ką turėjome.“
Poros ceremonijoje dalyvavo tik Samantos šeima, kadangi Mika savo mamos neturi jau kelerius metus, o jos tėtis gyvena Lietuvoje, tad dėl karantino apribojimų negalėjo atvykti. Vis dėlto vestuvių dieną M.Budrik daug akimirkų įamžino vaizdo įrašuose ir juos siuntė savo tėčiui tam, kad šis jaustųsi lyg būdamas kartu.
Po ceremonijos kalbėjome, kad mums tikrai pakako to, ką turėjome.
Susituokusios laiką leido prie jūros
Mika neslepia, kad neturėti savo šeimos narių vestuvėse buvo liūdna, tačiau kartu per 6-erius metus gyvenimo Anglijoje ji jau buvo pripratusi juos retai matyti. Palaikydama su jais ryšį nuotoliniu būdu, M.Budrik pripažįsta, kad vestuvės vis tiek buvo viena įsimintiniausių jos gyvenimo dienų.
„Dar dabar nesitiki, kad mes tai padarėme, – sako Mika. – Kai esi susituokęs, jauti visavertiškumą, daugiau teisių... Atrodo, niekas labai nepasikeičia, bet eini ir žinai, kad iš tikrųjų mes esame kartu ir tai patvirtinta dokumentas.“
„Vestuvių dieną labai džiaugiausi, tačiau nerimavome, ar viskas pavyks. Buvo juokinga situacija, kai per ceremoniją paklausė, ar šiame kambaryje yra kas nors, kas prieštarauja santuokai, ir minutę spengė tyla. Truputį išsigandau, jog mano mama gali ką nors pasakyti, nors ir juokais“, – šypsosi Samanta.
Po vestuvių Mika su Samanta turėjo kelių dienų medaus mėnesį, kurį praleido prie jūros – nors nebuvo labai šilta, porą džiugino geras oras ir atitrūkimas nuo namų.
„Šiuo metu mes galvojame, kad nenorime turėti vaikų. Samanta yra mokytoja, ji savo duoklę vaikams atiduoda, o man niekada jų nesinorėjo. Vaikus auginti turi tie žmonės, kurie gali juos auginti – turi būti labai stiprus žmogus, kad galėtum tai daryti, o aš, manau, kartais galėčiau nesuvaldyti savo emocijų. Nenorėčiau būti iš tų tėvų, kurie rėkia ant atžalų, todėl geriau jų neturėsiu“, – aiškina M.Budrik.
Išvykusi gyventi į Angliją, Mika nutraukė turėtus ryšius su Lietuva. Anot jos, net nieko blogo nedarydama ji susidurdavo su visuomenės neapykanta. Gyvendama Anglijoje ji jaučiasi kur kas geriau, tačiau vieną dieną, pasibaigus karantinui, Mika vis tiek atsiveš Samantą į tėvynę ir jai čia viską aprodys.
„Lietuvoje man užtekdavo praeiti gatve, ir kai kurie žmonės atsisukdavo pykčio kupinu veidu, nes atrodydavau gana vyriškai, o čia mes gyvename kaip normalūs žmonės. Žinoma, visko pasitaiko, yra tokių, kurie nekenčia homoseksualių porų“, – neslepia M.Budrik.
Ir toliau ateityje Anglijoje gyventi ketinanti Mika palaiko kitas homoseksualias poras, skatina jas nebijoti ir būti drąsioms.
„Aš suprantu, kodėl kartais homoseksualios poros bijo rodytis viešai. Siūlyčiau rasti arba susikurti saugių vietų, kur galėtumėte atsiskleisti, būti savimi, o jeigu turite pakankamai drąsos, kovokite su homofobija“, – pataria M.Budrik.
