Apie orientaciją prabilusi Viltė su mama ryšius atnaujino tik po trejų metų

„Mes norime vieno paprasto dalyko – kad žmonės suvoktų, jog mes esame lygiai tokie patys kaip ir visi kiti. Mes norime mylėti ir gyventi savo gyvenimą ir jaustis ramūs dėl savo pasirinkimo“, – sako ji, pastaruoju metu sulaukusi ne itin malonių patirčių ir net išpuolių dėl savo orientacijos.

– Vilte, kaip suvokėte savo orientaciją? Kaip supratote, kad jus traukia moterys?

– Negaliu sakyti, kad „suvokiau“, visa tai buvo ilgas kelias. Pavyzdžiui, dažnai mokykloje vaikai vienas kitą įsimyli, patiria tą vaikišką pirmąją meilę. Mano klasės draugės žiūrėjo į berniukus, o man labai patiko mano klasiokė. Ji man buvo labai graži, bet aš buvau vaikas ir tikrai negalėjau suvokti, kas vyksta, kodėl ji man patinka. Ir dabar man atrodo, kad tai ir buvo pirmoji mano meilė.

Tais laikais, kai aš augau, apie netradicinę orientaciją išvis nebuvo kalbama ir aš net nežinojau, kad tokių žmonių yra. Pirmas jausmas, kad tau patinka mergaitės, yra kitoks ir informacijos apie tai nebuvo, nes ir kompiuteriai ar internetas nebuvo prieinami. Tad tų laikų realybė tokia, kad ką patiri ir jauti, gali pasakyti tik sau. Psichologiškai man buvo labai sunku.

– Jeigu pirmoje klasėje, natūralu, dar nesupratote, kas vyksta, kada atėjo tas supratimas, kad jūsų orientacija nėra tradicinė?

– Man buvo 16 metų, kai aš sau išdrįsau pasakyti, jog esu biseksuali. Visą laiką galvojau, kad tai ėjimas prieš gamtą, kad tai nėra normalu, todėl pradėjau vengti kontakto su žmonėmis – moterimis, artimaisiais, draugais... Aš net nežinojau, ką pasakyti, apie ką kalbėtis. Buvo tas amžius, kai visi klausinėja – tai kur tavo simpatija, ar turi vaikiną ir taip toliau. Tekdavo net meluoti ir kitiems, ir sau. Tas suvokimas atėjo pamažu, vyko lyg psichologinis lūžis. Pripažinkime, tai yra sudėtinga, o juk pasikalbėti su kuo nors ar pasisakyti savo artimiesiems taip pat negalėjau.

Pamažu aš pradėjau ieškoti daugiau informacijos, nes vis galvojau, kad su manimi galbūt ne viskas gerai ir taip atradau LGBT bendruomenę.

– Ar tai, kad susiradote bendruomenę, kur buvo bendraminčių, padėjo jums pasijausti tvirčiau, suvokti, kad nereikia gėdytis to, ką jaučiate, to kokia esate?

– Man buvo svarbu tai, kad aš nebesijaučiau tokia vieniša, supratau, kad nesu vienintelė tokia, kad tokių žmonių yra daugiau, ir pajutau pagrindą po kojomis. Tačiau kalbėti apie visišką stabilumą tada negalėjau – save priimti man buvo sunku dar ne vienus metus. Pasakyti apie savo orientaciją savo aplinkai, draugams, mamai aš negalėjau, nes niekas nebūtų supratęs ir būčiau buvusi pasmerkta.

Tas suvokimas atėjo pamažu, vyko lyg psichologinis lūžis.

Man buvo 20 metų, kai aš pagaliau apsisprendžiau apie tai pasikalbėti su savo mama. Supratau, kad privalau išsikalbėti ir būti tuo, kas esu, nes kitaip uždusiu apsimetinėdama. Bet mama sužinojo ne iš manęs, jai apie mano orientaciją pasakė kiti žmonės. Nuo tos akimirkos pajutau palengvėjimą. Juk aš savęs nepakeisiu ir jeigu žmonės norės bendrauti su manimi tokia, kokia esu, – puiku, o jeigu ne, vadinasi, mums ne pakeliui.

Aš augau tik su mama ir ji, išgirdusi apie mano orientaciją, patyrė šoką ir ilgai to nepripažino. Mes nebendravome net pustrečių metų – nebuvo jokių kontaktų, nei žinutės, nei skambučio, nei susitikimų. Mama pasakė: „Mano dukra mirė su ta akimirka, kai aš sužinojau, kad tu tokia“, ir pridūrė, kad netoleruos mano pasirinkimo.

Man buvo labai skaudu. Daug metų kovoji su savo vidiniais demonais, bandai aiškintis, kas su tavimi vyksta, kas negerai, negauni jokio palaikymo, su niekuo negali kalbėtis ir yra lyg prošvaistė, kad sužinojusi mama gali tapti tau atrama, supras tave ir staiga... Turbūt tai buvo skaudžiausia, ką man teko patirti.

– Kokie šiandien jūsų santykiai su mama?

– Galiu pasidžiaugti, kad šiandien mes sutariame labai gerai. Po ilgo nebendravimo aš jai paskambinau ir mes susitikusios prakalbėjome kokias penkias šešias valandas. Aš bandžiau jai išaiškinti, kad jai yra skaudu sužinoti apie tai, kad aš kitokia, priimti tą informaciją, kad jai yra gėda dėl kitų žmonių ir jų nuomonės, bet man taip pat nėra lengva jau daug metų.

Aš norėjau, kad ji suprastų, kaip aš jaučiuosi, ką man tenka patirti einant kasdien į darbą, susitinkant su žmonėmis, kai tu įkrenti į netolerantišką aplinką, kai sulauki patyčių! Po kelių tokių pokalbių, kurie buvo nelengvi tiek man, tiek jai, viskas pasisuko į gera.

123RF.com nuotr./Mama ir dukra

Aš supratau, kad kalbėjimo su artimais turi būti labai daug. Dabar mama yra jau pakeitusi požiūrį į netradicinės orientacijos žmones, ji tapo kur kas tolerantiškesnė ir laisvesnė, palaikanti mus – aš tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Be to, ji bendrauja su mano draugais ir mato, kokie mes esame žmonės. Toje aplinkoje, kurioje aš esu, yra be galo geri, šilti ir dvasingi žmonės ir tai turbūt irgi prisidėjo prie mūsų bendravimo ir suvokimo, kad ne orientacija svarbiausia draugaujant su žmogumi, o jo vidus.

– Ar dabar yra lengviau būti netradicinės orientacijos, nei tada, kai jūs tik pradėjote žengti savo keliu?

– Sakyčiau, kad iki pernai metų mūsų gyvenimas tikrai buvo puikus. Ta tolerancija tikrai vis didėjo, žmonės labiau priėmė, mes gyvenome ramų ir taikų gyvenimą tiek su kaimynais, tiek su pažįstamais. Problemų niekada nebuvo! Atrodė, kad einame link to, jog pagaliau galėsime įteisinti santuoką, gyventi atvirai, tačiau dabar tos netolerancijos yra tiek daug, kad sunku patikėti, jog viskas galėjo taip staigiai pasikeisti. Mano nuomone, prie to prisidėjo garsusis renginys, kuris nuskambėjo visoje Lietuvoje.

Žmonės gal pasakydavo žodį ar frazę, kad kas nors nepatinka, bet dabar mūsų gyvenimai pasidarė pilki, visiškai išbalansuoti, nes tu pradedi jaustis kaip avis bijodama vilko. Aš anksčiau niekada nebijodavau, o dabar mes sulaukėme nemalonių išpuolių, dėl kurių bijau vakare eiti gatve.

Juk mes esame tokie pat žmonės kaip ir visi kiti, gyvename tuos pačius gyvenimus, o į mus žiūrima kaip į atėjūnus iš pragaro, visuomenės priešus, norinčius užkariauti pasaulį. Mums skaudu lygiai taip pat, kaip ir jums – tas pats pasakytas žodis, elgesys, veiksmas žeidžia. Aš bijau, kas laukia toliau ir ko galime tikėtis.

Jeigu galėčiau mostelėti burtų lazdele, svajočiau apie ramų gyvenimą ir lygias teises, tai, ką turi susituokusios poros.

Jeigu galėčiau mostelėti burtų lazdele, svajočiau apie ramų gyvenimą ir lygias teises, tai, ką turi susituokusios poros. Kad mano mylimas žmogus galės atvažiuoti pas mane į ligoninę, kad galėsiu sudaryti sąjungą, kuri bus įteisinta. Mes kartu jau 12 metų, tačiau pagal įstatymą mes esame viena kitai visiškai svetimi žmonės. Dabar visos netradicinės orientacijos poros yra niekas vienas kitam, todėl tikrai visi norėtų, kad būtume vienas kitam daugiau.

Norime jausti socialinį saugumą, kuris svarbus visoms poroms. Stebuklų mums nereikia, nes visi suvokiame, kad laimę sudaro labai paprasti dalykai: stabilumas, socialinės garantijos ir tavo vertybės. Galima važiuoti tuoktis į užsienį, tačiau koks tikslas grįžti į Lietuvą, kur ta santuoka negaliojanti? Tai tėra iliuzija, kuri mūsų šalyje neturi jokios teisinės vertės.

– Kaip vertinate žymių žmonių atsivėrimą – ar tai padeda jums jaustis tvirčiau ir stabiliau?

– Kažkada man uždavė klausimą, kodėl aš garsiai šneku apie savo orientaciją, diskutuoju apie tai su žmonėmis, o ne gyvenu tyliai ir ramiai. Neva galėčiau gyventi savo gyvenimą, ir tiek. Iš dalies taip, galima taip gyventi. Manau, žymūs žmonės kalba apie tai drąsiai, kad padrąsintų kitus, kad kiti žinotų, jog jie yra ne vieni. Kalbėjimas nėra tam, kad pajustų bendruomenės jausmą – tai yra priemonė, kad visi išgirstų ir pamatytų, kad tie netradicinės orientacijos žmonės yra lygiai tokie patys kaip ir tradicinės.

Tai lyg visuomenės švietimas. Na, pagalvokite, ar lengva žmonėms kalbėti apie tai, kad jie kitokie? Jiems siaubingai sunku, jie savo prisipažinimais gyvenimą apsunkina dar labiau. Kalbu tam, kad kiti matytų, kokie mes esame žmonės, kad mes nieko blogo nedarome, nelinkime, mes tik norime būti išgirsti ir suprasti, kad esame lygiai tokie patys, kaip ir kiti.