Neištikimybė būna visokia. Na, pavyzdžiui, kai išmaukęs daugiau nei derėtų, vyras po darbo vakarėlio nusideda su lygiai taip pat padauginusia bendradarbe. Kitą rytą kartu prabudę jie be galo nustemba: o Viešpatie, tik ne tai! Tačiau neištikimybė būna ir suplanuota, ir daugkartinė – kai imama gyventi iš esmės dviejuose namuose. Tada situacija pavojingesnė. Nes jei antra pusė sužino apie „netyčinį“ nuklydimą į svetimą lovą apsvaigus, tai dar nieko, bet pasiteisinti, kad jau pusmetį reguliariai gulatės į kaimyno patalus, bus sunkiau. (Kad jūs atsitiktinai susitinkate nešdami šiukšles, o paskui taip sužvarbstate, kad kartu lovoje geriate arbatą?)
Vyrai ir moterys, beje, labai skirtingai reaguoja į neištikimybės faktą. Moterys užsisklendžia, nuryja nuoskaudą ir ima tyliai kurpti keršto planą. Na, o vyrai dažniausiai reaguoja audringai. Na, ne kiekvienas, aišku, puola talžyti varžovą, bet bent jau parėkia (ant žmonos), patrypia kojomis ir pagrasina visais baisumais, kurie tik ateina į galvą.
Daugumos nuomone (kokios jau laisvos ir emancipuotos bebūtume), neištikimybė žemina tiek vyrą, tiek moterį. Ypač, kai nukentėjusioji pusė įsivaizduoja, kad jos brangusis dieną pasismagina su meiluže, o vakare pareina namo, sukerta žmonos paruoštą sočią vakarienę ir ramiausiai sau įsliūkina į bendrą miegamąjį. Betgi taip elgiasi ne vienas ir ne du stipriosios lyties atstovai. Remiantis statistika, moterys nuklysta į kairę rečiau, bet jei jau taip nutinka, jos labiau prisiriša prie meilužio. Nutraukti tokį romaną joms sekasi sunkiau.
Psichologai tikina, kad jei vis dar mylite tą nedorėlį (-ę), yra būdų, kaip jam (jai) atleisti, kaip išsikapstyti iš tos nemalonios būsenos.
Pirmasis būdas
Galima pabandyti įtikinti save, kad žmogus linkęs nusidėti. Taigi, jis ar ji tiesiog neatsilaikė gundomas. Galima paverkti, pagailėti savęs, o paskui tiesiog atleisti. Kas nedaro klaidų? Robotai ir tie suklysta, sugenda, ne tokią operaciją atlieka, o mes juk žmonės... Be to, atlaidumas išslaisvina. Taigi nekaupkite savyje negatyvo.
Antrasis būdas
Gal šiek tiek keistas, bet kai kam – veiksmingas. Kartais noras atkeršyti tam begėdžiui (-ei) toks galingas, kad neįmanoma atsilaikyti pačiam nesusukus kokios nors intrigėlės. Sako, kad po tokio paišdykavimo, nurimstama ir atleidžiama. Na, buvo 1:0, o dabar – 1:1. Taika.
Bet ties tokiu rezultatu reikėtų ir sustoti. Viena pažįstama pasakojo, kad jos seseriai vyras atvirumo akimirką prisipažino, jog prieš penkerius metus visai neplanuotai pamylėjo buvusią klasės draugę. Jo žmona be galo įširdo ir susirado vienkartinį meilužį. Bet ramybė po to neaplankė ir noras atleisti nekilo. Tada susirado antrą auką, paskui – trečią. Tada jau vyras įširdo: kodėl, sako, aš tik vieną kartą, o tu – tris? Jie susėdo, pasikalbėjo, išsakė savo nuoskaudas ir iki šios dienos darniai gyvena. Na, bet būdas rizikingas, gerai pagalvokite, prieš imdamiesi atsakomųjų veiksmų.
Kerštas gal ir padės suprasti partnerį, kaip šis jautėsi, išduodamas mylimą žmogų, bet tokiu atveju jau nebūsite geresnis (-ė) negu jis. Be to, labai sunku suvokti, kaip tokia revanšinė neištikimybė paveiks tam pasiryžusį asmenį. Žodžiu, kerštas yra labai rizikingas santykių užglostymo būdas, nes tolesnę įvykių eigą sunku prognozuoti.
Trečiasis būdas
Jei apgautas vyras ar žmona iš esmės yra labai dori, tolerantiški ir pilni visų kitų doryvių žmonės, jie tikriausiai iškart atleis, jei nusidėjęs asmuo ilgai ir nuoširdžiai atgailaus. Ir dar pridurs, kad apgaudinėti mylimą žmogų negražu, negerai ir tiesiog amoralu. Ir tai bus šventa teisybė, ar ne?
Supratimas ir bandymas atsiriboti, kad esi nekaltas dėl to, ką iškrėtė partneris, yra dar vienas būdas pažiūrėti į tai tarsi iš šalies. Nusidėjėlis yra atskira asmenybė, tai jo pasirikimas, jo poelgis, o jums svarbu suvokti, kiek ta neištikimybė supurto ir sujudina jūsų vertybes. Kartais pravartu tiesiog išlaukti ir pažiūrėti, kaip santykiai klostysis toliau. Pagaliau - palyginti su visomis nelaimėmis, ligomis ir gamtos stichijomis, neištikimybė yra tokia smulki detalė Visatos kaleidoskope, ar ne?
