Nežinau, kada tai prasidėjo, bet puikiai suprantu, ko nebėra mano gyvenime.
Vienas po kito dingsta man įprasti vaizdai net nespėjus sureaguoti, kur jie dingo.
Tiesiog žiūrėjau kažkokį seną vanile kvepiantį italų filmą ir pamačiau vaikinuką, vežantį su dviračiu savo mergaitę. Ji sėdėjo prieš jį, plevėsuodama abiem kojelėm, lyg rodydama kairį posūkį, o jis, įmerkęs nosį į jos plaukus, uostė pirmąją savo meilę. Ir mane taip kažkada vežė. Naktį iš šokių toks barsuko pusbrolis, vis burbuliuodamas man į plaukus, kad jei jis būtų žinojęs, kad aš tokia sunki, nebūtų sutikęs parvežti. Bet vežė! Ir aš gyriausi draugėms, „pamiršusi“ pasakyti, ką jis apie mane kalbėjo.
Nebematau vaikinukų su mergaitėmis ant „štangų“.
Nebematau vaikų, žiūrinčių į dangų, kai praskrenda lėktuvas, ir šaukiančių, kad pilotas juos pasodintų priekyje. O šaukdavom tuos žodžius rusų kalba net nesuprasdami, ką jie reiškia.
Dabar vaikai sėdi tuose lėktuvuose ir skrenda su tėvais į Turkiją. Nebėra kam šaukti žemėje. Nebent babai, kuri lesina vištytes kieme ir nebemoka rusiškai.