Siekiant puoselėti sveikus santykius, visiškai nesvarbu – ar tai santykiai šeimoje, ar tarp draugų, ar darbiniai – mokėjimas išsakyti savo poreikius arba kitaip – apsibrėžti savo vidines ar išorines ribas yra svarbiausias dalykas. Kuo aiškiau ir laisviau patys galime išsakyti savo poreikius, kuo aiškiau kitas žmogus moka juos išsakyti, tuo sveikesni bus santykiai.
Yra tam tikri požymiai, kurie parodo, jog sunku aiškiai nubrėžti ir išlaikyti ribas santykiuose. Vienas iš aiškių ženklų – neturėjimas laiko sau. Kai pernelyg stengiamės padėti kitiems, kai visiškai neskiriame sau laiko, kai nerandame net 15 min dienoje mankštai, bet galime per visą miestą važiuoti parvežti savo mamos iš kirpyklos, toks pusiausvyros nebuvimas aiškiai rodo, kad nemokame pasirūpinti savimi.
Rūpinimasis savimi – tai dėmesys saviems poreikiams, savo emocinei, psichinei ir fizinei gerovei. Šį rūpestį savimi galima prilyginti saugumo pranešimui lėktuve: „Pirma patys užsidėkite deguonies kaukę, o tada padėkite kitiems“. Jei pervargsime, perdegsime patys, nebegalėsime pasirūpinti ir savo artimaisiais. Kai visas laikas skirtas tiktai kitų poreikiams tenkinti, tai yra požymis, jog ribų apsibrėžti nemokame.
Kai visas laikas skirtas tiktai kitų poreikiams tenkinti, tai yra požymis, jog ribų apsibrėžti nemokame.
Kitas požymis – nuolatinis nuovargis ir susierzinimas. Pavyzdžiui, prisiminkime, kaip jaučiamės, jei kas nors prašo pagalbos ar kaip kitaip nori, kad jiems padėtume. Jeigu pagalbos prašymas sukelia pasipiktinimą, priešiškumą, atmetimo reakciją, tai gali rodyti, jog sunku nusibrėžti tinkamas ribas.
Lygiai tą patį rodo ir vengimas – jei nesinori kelti telefono ragelio, kai skambina galimas prašytojas, ar vengiame susitikti su žmonėmis, kurie gali ko nors prašyti. Žmonės, kuriems sunku apsibrėžti ribas, pasakyti ne, kartais svajoja pasislėpti, pradingti kuo toliau nuo kažko reikalaujančių žmonių, darbų ar įsipareigojimų. Kuo dažnesnės svajonės pasislėpti ir pradingti, tuo labiau tikėtina, kad nenusibrėžiame ribų taip, kad jos būtų tinkamos ir sveikos.
Kokios ribos gali būti, kokios yra svarbiausios?
Tai gali būti fizinės ribos – ar mums priimtina, kokiu atstumu yra kitas žmogus, kai bendraujame, ar jis mane liečia. Šiuo atveju turime mokėti išsakyti prašymą, kad kitas atsižvelgtų į pageidaujamas ribas.
Kitos ribos yra seksualinės – bet kokiose situacijose galime apsibrėžti ribas ir išsakyti savo pageidavimus, kai kito žmogaus seksualinis elgesys yra nepriimtinas.
Intelektinės ribos reiškia, kad galime turėti bet kokią kitokią nuomonę, ir jei kažkas iš mūsų nuomonės šaposi, nuvertina, tai yra intelektinių ribų pažeidimas.
Emocinės ribos – tai pagarba kito žmogaus emocijoms ir jei žmogus patiria bet kokią emociją, kitas neturi jokios tesės nuvertinti ar pašiepti, sakyti, kad „nėra čia ko pykti ar liūdėti“. Tai nereiškia, kad kiti turi būtinai į emocijas atsižvelgti ar kažkaip specialiai dėl to elgtis, bet toleruoti ir nesityčioti iš kito žmogaus patiriamų emocijų – derėtų.
Sunkumai brėžiant ribas labai dažnai susiję ir su savidisciplinos sunkumais.
Materialinės ribos – įvertinant, kaip elgiasi kiti žmonės su mūsų turtu, paskolintais daiktais ir panašiai ir mokant išsakyti savo lūkestį. Laiko ribos - į kurias būtina atsižvelgti ir gerbti tiek savo, tiek kitų žmonių laką. Jei galvojame apie vidines ribas, tai galvojame apie savidiscipliną. Reikėtų pagalvoti, kai pažadu sau, ar aš to pažado laikausi? Sunkumai brėžiant ribas labai dažnai susiję ir su sunkumais savidisciplinoje, šiuo atveju būna sunku brėžti vidines ribas.
Kodėl ribos yra būtinos? Jeigu turime aiškias ribas, jaučiamės saugūs, mylimi, gerbiami ir ramūs, jos padeda apsibrėžti vaidmenis santykiuose, rodo, koks elgesys yra priimtinas, o koks – ne, suteikia santykiams aiškumo, saugumo. Ribos leidžia aiškiai išsakyti savo poreikius kitiems, apsaugo nuo pervargimo, tai yra rūpinimosi savimi išraiška. Tai yra užuomina kitiems, kaip jus vertinti.
Ką būtų galima laikyti tinkamai išreikštais poreikiais arba tinkamai apibrėžtomis ribomis? Kai savo poreikius laikome tokiais pačiais svarbiais kaip ir kitų žmonių. Neiškeliame savo poreikių aukščiau, nei kitų, mums svarbių žmonių, o tiesiog laikome juos tokiais pat svarbiais. Kaip bandome suprasti, ar tinkamai išreiškiame savo poreikius artimuose santykiuose, turime prisiminti, kaip tai matėme darant mūsų šeimoje, kurioje augome. Prisimindami tai, galėsime lengviau suprasti save.
Neveiksmingi būdai apsibrėžti riboms. Būdų, kaip išsakyti savo poreikius ir kaip tai leisti padaryti kitiems, yra nedaug. Galima išskirti kelis pagrindinius komunikavimo principus, kada bandoma išsakyti poreikius ir pažeidžiamos vienos ar kitos ribos.
Vienas iš galimų reagavimo būdų – tai pasyvi reakcija. Šiuo atveju poreikiai ignoruojami, nes galvojame maždaug taip: „Jei pasakysiu, jausiuosi nesmagiai, nepatogiai. Gal geriau patylėsiu.“ Kai išliekame pasyvūs, poreikiai neigiami, užslopinami ir leidžiame kitiems žmonėms sakyti ir daryti tai, su kuo nesutinkame. Kitas būdas – pasyviai agresyvus – kai poreikis atvirai neišsakomas, tačiau demonstruojamas nepasitenkinimas.
Pavyzdžiui, nieko nesakau vyrui dėl jo elgesio su vaiku, tačiau tvarkau indus labai garsiai juos mėtydama. Kitaip tariant, poreikis aiškiai neišsakomas, o tik elgesiu parodomas tikintis, kad kitas žmogus atspės iš mūsų veiksmų. Šiuo atveju siekiant išvengti ginčo tikimės, kad kitas žmogus, atsižvelgdamas į mūsų netiesioginius veiksmus supras, ką daro blogai ir pasitaisys.
Problema ta, kad kiti žmonės negali atspėti mūsų poreikių tik iš mūsų veiksmų. Mūsų norai turi būti aiškiai išsakyti žodžiais. Dar vienas galimas reagavimo būdas – puolimas, kai piktai ir emocingai pasakome, apšaukiame, apkaltiname kitą žmogų. Šiuo atveju riba brėžiama, tačiau labai negatyviai.
Dar vienas būdas yra manipuliacijos, kai tiesiai neišsakome, kad ribos pažeistos, nepasakome koks yra tikrasis poreikis, tačiau aplinkiniais būdais bandome pasiekti savo tikslą. Pavyzdžiui, jei aš noriu, kad vyras man padovanotų gėlių, sakau, kad „labai pavyzdžiu savo draugei, kuriai vyras kiekviena proga dovanoja puokštes gėlių“. Šuo atveju, užuot išsakę savo poreikį tiesiai, tai darome aplinkiniu keliu.
Kaip teisingai nusibrėžti ribas. Pats sveikiausias dalykas, kai aiškiai ir tiesiai išsakome tai, ko norime. „Aš svajoju, kad padovanotum man gėlių“, „labai norėčiau, kad atvažiuotum pas mane“.
Visų geriausia, kai savo poreikį išreiškiame aiškiai ir nespausdami kito žmogaus, palikdami galimybę ir žinojimą, kad sutiksite su bet kuriuo jo sprendimu. Žmogus, kuris nusiteikęs tvirtai išsakyti savo ribas galvoja panašiai taip: „aš savo poreikius žinau ir juos išsakysiu“. Ir atsisako veiklų, kurių nenori ar negali imtis, aiškiai išsako savo lūkesčius, nelaukdami kol kiti susivoks, atvirai pasidalina mintimis apie patirtis, pasako, kaip jaučiasi dėl kito žmogaus elgesio.
Visas ribų brėžimo procesas prasideda nuo tvirto apsisprendimo tai padaryti. Toliau seka aiškus, tiesus, tikslus savo poreikių ar norų išsakymas. Tiesiog pasakykite savo poreikius, prašymą ar sakykite „ne“. Sunkioji dalis, kai išdrįstate nusistatyti savo ribas, pavyzdžiui, pasakote mamai, kad kiekvieną savaitgalį pas ją pietauti neatvažiuosite, - susidoroti su užgriuvusiais sunkiais jausmais – kalte, liūdesiu, baime, nepatogumu.
Visas ribų brėžimo procesas prasideda nuo tvirto apsisprendimo tai padaryti.
Reikia suprasti, kad visi šie užgriuvę jausmai – proceso dalis, tai –emocijos, o ne priežastis, kodėl negalime nusistatyti ribų. Visos emocijos, kad ir kokios jos būtų, tėra atsakas į įvairius dirgiklius, jos ateina, apima mus ir praeina. Pasistenkite elgtis įprastai, kad ir kokias emocijas jaustumėte. Viskas praeis. Nusistatydami ribas blogais netampame, atvirkščiai – tai rodo mūsų sąmoningumą ir rūpestį savimi. Tikėkitės, kad kiti žmonės gerbs jūsų ribas ir atitinkamai gerbkite savąsias.
