Pradinis stiprus, svaiginantis jausmas nusilpsta, jo vietą užima patogumas, pasitenkinimas, saugumas ir vis geresnis partnerio – kurį kuo toliau, tuo tvirčiau galime vadinti ilgalaikiu – pažinimas. Esame laimingi, tačiau dėl to, kad tenkina dabartinė būsena, esame atsipalaidavę.
Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Laimingos smegenys“ neurologijos mokslų daktaras ir bestselerių autorius Deanas Burnettas analizuoja, kaip smegenyse gimsta laimės jausmas? Kas mus verčia mėgti vienus dalykus ir nemėgti kitų? Kuo įsimylėjusio žmogaus smegenys skiriasi nuo bet kurio kito žmogaus? Kaip smegenyse gimsta meilės jausmas? Galiausiai, ar ar egzistuoja amžina laimė? Rašytojas kalbasi su scenos ir ekrano žvaigždėmis, milijonieriais, savo srityse daug pasiekusiais mokslininkais, žurnalistais ir net vaiduoklių medžiotojais, siekdamas išsiaiškinti, kas paverčia juos laimingais (arba ne). Dalinamės Deano Burnetto įžvalgomis apie tai, kaip nuo fizinės traukos ir įsimylėjimo stadijos pereinama prie prisirišimo ir meilės? Galiausiai, kaip meilė mus padaro laimingais?
Ar tikrai meilė akla ir subjektyvi?
Sunku pasakyti, kas tiksliai vyksta, kai žmogų pamilstame staiga. Negalime lįsti į tomografą jame įsimylėti! Monogamiškiems gyvūnams ir kai kuriems žmonėms tai gali būti palankios aplinkybės, partnerio pasiekiamumas ir fizinė trauka. Patrauklus potencialus partneris yra prieinamas ir pasiduoda vilionėms, akivaizdžių alternatyvų neturime ir tikriausiai nelabai atsiras, taigi būtų logiška su šiuo individu kurti ilgalaikį ryšį. Duomenys rodo, kad dauguma gyvūnų tokius ryšius suformuoja po poravimosi, todėl principas „jokio sekso iki vestuvių“, matyt, yra tik žmonių išsigalvojimas.
Tačiau šis faktas taip pat yra įdomus ir svarbus. Tai dar vienas pavyzdys, kaip žmonės ir didelės jų smegenys paprastus dalykus verčia sudėtingesniais, taigi – ir painesniais. Galime susijaudinti vien nuo savo abstrakčių fantazijų ar žodžių knygoje. Lygiai taip pat galime ir įsimylėti žmogų, kurio gyvenime nesame sutikę. Kiek rimtų romantiškų santykių šiais laikais prasideda internete tarp žmonių, net negyvenančių tame pačiame mieste, šalyje ar žemyne? Kad ir koks būtų skaičius, vien faktas, kad tai apskritai įmanoma – nuostabus smegenų galimybių (arba – žvelgiant iš kitos pusės – jų trūkumų) įrodymas, nes tai reiškia: potencialiam partneriui atitikti fizinių bruožų sąrašą nebūtina.
Fiktyvios poros tapatybės paieškos internete
Mūsų smegenys lengvai „susijungia“ su kitų žmonių smegenimis, nes esame labai socialūs, ir ko gero tai daro įtaką ir smegenų polinkiui kurti romantiškus ryšius. Smegenų žievė daug ir jautriai reaguoja į tarpasmeninę komunikaciją, taigi kartais vien susirašinėdami elektroniniu paštu apie kitą asmenį sužinome daugybę dalykų: koks jo humoro jausmas, požiūris į gyvenimą, ką mėgsta, ko ne, kokių turi tikslų ir taip toliau. Turėdami tokią informaciją galime nesunkiai mintyse susidaryti pakankamai išsamų vaizdą ir jei paaiškės, kad jis labai patrauklus – nieko nereiškia ką nors įsimylėti vien pasikalbėjus raštu.
Tačiau tai gali būti ir silpnybė, nes šitaip smegenys gali „sukurti“ kieno nors įvaizdį iš sąlygiškai ribotos informacijos, todėl teks nemažai spėlioti ir daryti ne itin gerai pagrįstas išvadas. Jeigu smegenys visada kliautųsi tik logika, gal ir nebūtų nieko baisaus, tačiau taip nutinka retai. O kai kažko norime arba kas nors patinka, smegenys elgiasi labai optimistiškai – stengiasi, kad būtume laimingi, todėl mąstymas ir analizė būna iškreipti teigiamo vertinimo naudai.
Vadinasi, jei kieno nors vaizdinį susikuriame iš riboto duomenų kiekio, tikėtina, jis malonesnis, jei tarpusavio sąveika taip pat maloni, galbūt ir atlyginanti. Iš esmės smegenys nori mėgti tą žmogų, ir darome prielaidą, kad jį mėgti verta, o tai labai veikia mūsų suvokimą apie tą žmogų. Šiuo atveju darome prielaidą, kad jis save pristato visiškai atvirai ir nemeluoja, o taip pasitaiko retai. Šitaip apgaunama – internete susikuriamos fiktyvios tapatybės, siekiama, kad kas nors įsimylėtų. Tikslios tokio elgesio priežastys – psichologinė kebeknė kitam kartui, tačiau vien tai, kad tokie dalykai įmanomi, rodo, kaip lengvai smegenys įsimyli.
Kaip įsimylėjimas veikia mūsų smegenis ir kūną?
Be to, nors meilė ir atneša daug laimės, ji neretai trukdo racionaliai ar logiškai mąstyti – net tokioms galingoms smegenims, kaip mūsų. Kodėl taip yra? Tyrimai rodo, kad stipriai mylint, padidėja mūsų seno pažįstamo, už atlygį ir malonumą atsakingo dopamino kiekis. Kas gi gali būti malonesnio, nei rasti viso gyvenimo meilę? Tačiau smegenys ne tokios paprastos, ir dopaminas turi daugiau nei vieną funkciją. Jis reikalingas emociniams-motyvaciniams procesams, padedantiems nuspręsti, kokius veiksmus atliksime, taip pat reguliuoja ir atlygio nuspėjimą, kitaip tariant – mes nuolat ieškome ir siekiame to, kas teiks atlygį. Dėl šios priežasties esame nuolatos susikaupę. Galbūt tai paaiškintų, kodėl įsimylėjėlis deda didžiules pastangas būti šalia ar bent pamatyti savo susižavėjimo objektą.
Kai įsimylime, smegenyse ir kūne padaugėja ne tik dopamino, bet ir noradrenalino.Tai padeda geriau sutelkti dėmesį, gerina trumpalaikę atmintį ir skatina siekti tikslų. Kaip galima spėti iš pavadinimo, noradrenalinas taip pat daro įtaką adrenalino išsiskyrimui ir veikimui, o šis hormonas sužadina „kovok arba bėk“ atsaką, todėl įsimylėjėliai kartais būna nervingi ir nenustygsta. Noradrenalinas taip pat gali sukelti nemigą ir yra glaudžiai susijęs su širdies veikla. Turbūt todėl įsimylėjusi širdis daužosi tartum nutrūkusi nuo grandinės.
Įsimylėjus sumažėja serotonino (neuromediatoriaus, būtino ramybei, atsipalaidavimui, gerai emocinei savijautai), o tai turi rimtų pasekmių. Serotonino disbalansas gali smarkiai paveikti nuotaiką, todėl šiuolaikiniai antidepresantai didina serotonino kiekį smegenyse. Be to, prasčiau miegame, į galvą lenda įkyrios mintys, keičiasi motyvuojantys ir veikti skatinantys impulsai – anksčiau malonumą teikę dalykai atrodo bereikšmiai, nenorime bendrauti, apleidžiame pomėgius, ir kitus tai erzina. Panašiai elgiamasi ir sergant obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu.
Jei kada nors buvote labai įsimylėję arba kas nors tai pasakojo, greičiausiai viskas atrodo labai girdėta. Teiginiai „Kraustausi dėl jo (-s) iš proto“, „Esu apsvaigęs (-usi) iš meilės“ yra nestabilumo, nesivaldymo, negebėjimo racionaliai elgtis ženklai. Turbūt nieko keisto, kad tame stiprios traukos etape įsimylėjimas gali viską apversti aukštyn kojomis.
Kodėl įsimylėjeliai jaučiasi laimingesni?
Tačiau svarbu ne vien cheminės medžiagos. Panašu, kad yra tam tikra smegenų sritis, susidedanti iš jau pažįstamų už emocijas ir motyvaciją atsakingų dalių: kiauto, salos ir priekinės juosmeninės žievės dalies, kuri būna itin aktyvi šiame įsimylėjimo etape. Įdomu, kad kai kurie bandymai rodo, jog tuo metu sumažėja migdolinio kūno ir užpakalinės juosmeninio vingio dalies aktyvumas, o šios smegenų sritys labai svarbios, aptinkant ir apdorojant neigiamus dirgiklius bei emocijas.
Šios ir kitos sritys, atsakingos už kritinį mąstymą ir grėsmių aptikimą, yra nuslopinamos, kai įsimylime, todėl įsimylėjusios porelės visą laiką atrodo tokios neraliuotai linksmos ir gyvena be jokių rūpesčių – toje būsenoje prasčiau veikia mechanizmai, kurių darbas yra aptikti ir apdoroti nemalonius dalykus ir iš jų kylančią įtampą, rūpesčius.
Ne taip jaudinamės dėl kasdienių smulkmenų, taigi akivaizdu – įsimylėjimas atneša laimę: smegenis užplūsta chemikalai, sukeliantys malonumą ir atlygio jausmą, o gebėjimas patirti stresą ar nerimauti suprastėja. Tačiau cinikams neverta pulti į neviltį – šie procesai turi ir trūkumų. Tikrai ne pats mažiausias, kad vargiai pajėgiame logiškai mąstyti apie mylimą asmenį. Smegenys perdėtai teigiamai vertina dalykus, kuriuos mėgstame, o kai išsijungia ir už trūkumų paiešką atsakingos sistemos, apskritai nebematome kito asmens ydų.
Turbūt kada nors stebėjomės: kodėl gi žmonės ir toliau gyvena su, švelniai tariant, netinkamais partneriais? Tai prieštarauja logikai ir sveikam protui, o artimieji ir draugai, objektyviai stebintys iš šono, mato, kaip jiems svarbus asmuo žalojamas arba juo naudojamasi. Įsimylėjimas reikalauja iš smegenų daug pastangų, ir meilė padaro mus laimingus, taigi smegenys deda didžiules pastangas – ir tai verčia sunerimti – kad ir toliau mylėtume vieną ar kitą žmogų, net jei, logiškai mąstant, darome klaidą. Pasirodo, meilė išties gali būti „akla“.
Kai įsimylėjimas virsta prisirišimu
Žinoma, užmezgus santykius su žmogumi, kurį įsimylėjome, audringas pirmasis etapas galiausiai baigiasi, ir pasiekiame „prisirišimo“ stadiją – tikimės, kad visam laikui. Smegenys prisitaikė prie susižavėjimo sukeltų cheminio bombardavimo bangų ir šiek tiek nurimo. Stresą keliančių medžiagų, sakykim, kortizolio, sumažėja, raminančio serotonino kiekis grįžta į pradinį lygį.
Vienas metodas, kurį smegenys pasitelkia šiai pusiausvyrai išlaikyti – mintyse suformuojamas pasaulio modelis, kuriuo remdamiesi bet kurioje situacijoje galime nuspręsti, kaip elgsimės ir ko tikimės. Tas modelis sudarytas iš mūsų patirčių, prisiminimų, požiūrių, įsitikinimų, prioritetų ir taip toliau. Gana greitai mylimasis ar mylimoji taps svarbia šios visumos dalimi. Jie virto dažna teigiamų prisiminimų ir patirčių dalimi, ir mūsų pasaulio modelis atnaujinamas, įtraukiant šį asmenį kaip pamatinį veiksnį. Prielaida, kad partneris visuomet bus šalia – esminė mūsų planų, pasaulio supratimo, ateities numatymo ir panašių procesų dalis. Atitinkamai ir laimė priklauso nuo nuolatinio jų buvimo šalia. Jeigu santykiai trunka gana ilgai, noras juos išlaikyti ir tęsti išsipildo, nes taip sukurtos smegenys.
Smegenys kaip visada turi kelis įrankius šiam procesui skatinti. Tyrimai rodo: poros, dešimtmečius gyvenančios kartu ir teigiančios, kad tebėra įsimylėjusios, patiria ne ką mažesnį aktyvumą už atlygį ir dopaminą atsakingose smegenų dalyse, nei neseniai įsimylėję, taigi, atrodo, visai įmanoma, kad smegenys ilgai išlaiko visas teigiamas ir malonias sąsajas. Galbūt iš dalies prie to prisideda ir oksitocinas bei vazopresinas, kurie svarbūs išlaikant ir kuriant meilės santykius.
Kaip smegenys persijungia į meilės režimą?
Kad ir kaip būtų, nesunku suprasti, kaip seksas ir meilė atsispindi smegenų veikloje, kaip jie tarpusavyje susipynę ir kaip mus paverčia laimingais. Smegenų sistemos, atsakingos už seksualinį elgesį, pasirūpina, kad būtų lengva lytiškai susijaudinti, ir būtume motyvuoti ieškoti partnerių, nes seksas yra velniškai malonus ir padaro mus laimingus.
Tačiau jei randame partnerį, prie kurio mus ypač traukia, ir jei atsiranda pakankamai stiprus tarpusavio ryšys, su tuo asmeniu galiausiai liekame. Tuomet smegenys persijungia į meilės režimą, ir esame laimingi. Iš pradžių viskas būna labai stipru, bet nerimaujama, neracionaliai elgiamasi, vėliau padėtis stabilizuojasi, ir laimė ramesnė – tenkina dabartinė situacija. Tai tęsiasi daugmaž visą gyvenimą, nes santykiai tampa svarbiausia pasaulio suvokimo dalimi. Štai ir turime neurologijos žiniomis grįstą paaiškinimą, kaip seksas ir meilė mus padaro laimingus.
