Patardamas, kaip įžvelgti artimojo emocinę krizę bei kaip elgtis, pirmiausia psichologas pabrėžė itin svarbu dalyką – nebijoti tiesiai paklausti klausimo, kuris kartais atrodo gal ir patiems baisus – ar tų galvoji apie savižudybę?
Elgesys, kurio nereikėtų ignoruoti
Emocines krizes, virsmus, mažesnius ir didesnius sunkumus išgyvenantis jaunas žmogus ne visada yra linkęs išsipasakoti bei atsiverti. Tai gali būti susiję ir su žmogaus būdu, ir su pačiomis problemomis. Jei, sakykime, jaunuolis patiria smurtą šeimoje, vargu ar jis atsivers tėvams, o galbūt ir bendraklasiams pasipasakoti nedrįs, nes bijos sulaukti patyčių, nesupratimo, bet artimam bičiuliui ar specialistui dažnas išdrįsta pasipasakoti.
Galiausiai, pasak psichologo, reakcija į sunkumus priklauso nuo pačios asmenybės, vieni iš prigimties atviresni, o kiti nėra linkę daug kalbėti. Vis tik, pasak M. Kriščiūno, įžvelgti signalus, rodančius, kad žmogus išgyvena itin sudėtingą emocinį laikotarpį, dažniausiai įmanoma.
„Sakyčiau, yra keli dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį, rūpinantis aplinkiniais, artimais žmonėmis – tai aktualu tiek jaunam, tiek vyresniam žmogui. Vienas iš palyginti universalių ženklų – labai staigus elgesio pasikeitimas. Pavyzdžiui, jei žmogus yra labai daug bendraujantis, socialus, daug veikiantis ir staiga užsidaro, nieko nenori, nustoja socializuotis, bendrauti, tiesiog izoliuojasi.
Tai galioja ir atvirkštiniu atveju, kai labai atsiskyręs, ne itin aktyviai bendraujantis žmogus tampa lyg įtartinai aktyvus palyginti su tuo, kokį esame jį pratę matyti. Šie ir kitokio pobūdžio kraštutinumai, neįprastumai, kuriuos nesudėtinga pastebėti bendraujant su žmogumi artimiau, rodo, kad kažkas vyksta. Nebūtina to iš karto įvardinti kaip krizės ar pan., tačiau kažkas keičiasi, tai gali būti svarbu ir tai gali būti signalu“, – apie pirmuosius elgesio ženklus, į kuriuos neturėtume numoti ranka, kalbėjo psichologas.
M. Kriščiūnas pridūrė, kad neatmestinas veiksnys gali būti ir alkoholio, tabako ar kokių psichotropinių medžiagų vartojimas – visai iki emocinės krizės nesisvaiginęs žmogus gali sunkiu pradėti vartoti, o vartojęs – dar gerokai paintensyvinti: „Aišku, tai nėra garantuotas veiksnys, tačiau atvejų, kai nelengvu laikotarpiu ieškoma sprendimų ar atsipalaidavimo svaigaluose – ne vienas.“
Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį, kad be kraštutinių elgesio pokyčių apie stipresnius emocinės savijautos pokyčius neretai kalba ir padidėjęs nerimas, irzlumas. Matyti, kad žmogus įsitempęs, net fiziškai, galbūt nerimastingai vaikšto, labai išsiblaškęs, lyg kalba su mumis, tačiau tuo pat metu lyg apie kažką labai intensyviai galvoja.
Padėti ar bent jau suteikti vadinamą pirmąją emocinę pakalbą, įsitikinės psichologas, gali ir jaunuolio, paauglio bičiulis: „Pokalbis jau yra viena iš pagalbos formų. Paprastas pasiteiravimas, kaip tu jautiesi? Žmogus, man atrodo, net intuityviai turi pagalbos suteikimo instinktą, dažnai mes nujaučiame, kad vienam ar kitam žmogui kažkas yra negerai. Jaučiame, kad lyg norisi prieiti ir paklausti, tą ir reikėtų padaryti. Nebijoti prieiti prie žmogaus ir pasakyti – labas, aš matau, kad tau šiandien sunku, ar tu esi nusiminęs, piktas, susierzinęs? Ar aš galiu tau kuo nors padėti?“ – nebijoti ragino „Jaunimo linijos“ psichologas.
Paklausti ir klausyti
Klausimo – kaip žmogus jaučiasi ir ko nori svarbą akcentavęs specialistas teigia, kad šiuo žingsniu mes parodome artimam žmogui, bičiuliui ar kitam žmogui ir rūpestį, ir tai, kad pasikliaujame juo. Nepuolame daryti veiksmų, kurių jis nenori. „Būtų naivu sakyti, kad kiekvienas žmogus nori išsikalbėti. Taip, dalis yra tokių, kurie nori kalbėti, pradeda pasakoti, atsiveria. Jie kalba apie sprendimus, sunkumus, kuriuos reikia išspręsti, svarsto. Aišku, aš čia kalbu ne apie kritinius atvejus, kai žmogus serga, turi labai rimtų bėdų arba bando nusižudyti jau ne pirmą kartą.
Jei tiesiog nujaučiame, kad žmogui yra sudėtingas etapas, palikime jam pasirinkimą – kalbėti ar ne, neturime jam primesti pasirinkimo, nes tai gali dar labiau pabloginti situaciją, tačiau paklausti – būtinai“, – komentavo M. Kriščiūnas.
Psichologas tikino, kad turime gerbti žmogaus pasirinkimą pabūti vienam, su savo mintimis, apsvarstyti, tačiau vėl akcentavo, jog mintis, kurios kyla mums – galime ir turime išsakyti. „Pavyzdžiui, juk galime pasakyti, kad suprantame jį, gerbiame jo pasirinkimą, tačiau dėl jo nerimaujame. Sakyti nuo savęs, tai ką jaučiame – kad bet kada prireikus, gali kreiptis. Tikrai nerekomenduojama tokiais atvejais, kai žmogus yra labai sudėtingoje situacijoje, įkyriai lysti ir versti jį pasakoti apie save. Tai iš tiesų gali sukelti net priešingą reakciją.
Juk kiekvieno atsivėrimo slenkstis yra skirtingas. Galiausiai, prisiminkime, kad ne visada reikia iš karto pradėti nuo pasakojimo. Jei matome, kad žmogui sunku, bet pasakoti jis nenori, negali. Variantas yra pabūti drauge, net nebūtinai kalbant apie sunkumus – tai irgi vienas iš pirmosios emocinės pagalbos būdų. Taigi grįžtu prie to, kad turime ne tik paklausti žmogaus, bet ir išgirsti, ką jis mums sako“, – pabrėžė psichologas.
Pasak jo, turime nepamiršti, kad atsakomybę mes tokiais atvejais turime dalintis – kiekvienas iš mūsų turi padaryti tai, ką gali – pastebėti, paklausti, pasakyti, kad tu man rūpi, noriu tau padėti, noriu suprasti, kas su tavim vyksta, bet ir klausyti jo. „Aišku vėl gi, čia nekalbu apie visiškai kraštutines situacijas“, – pridūrė psichologas.
Kaip neišgąsdinti?
Patarimą nebijoti, prieiti prie žmogaus, kuris manome, jog išgyvena nelengvą emocinį laikotarpį, girdime dažnai. Vis dėlto, atsakyti į tiesius klausimus – dėl ko išgyveni, ar prieš tave smurtauja, ar tu galvoji apie savižudybę, atsakys tikrai ne kiekvienas. Kaip parodyti žmogui dėmesį, rūpestį, tačiau jo neišgąsdinti?
„Baimę iš tiesų dažnai jaučiame mes – baimę paklausti, baimę išgirsti teigiamą atsakymą arba nesurasti būdų, kaip toliau palaikyti pokalbį. Vis dėlto, tiek „Jaunimo linijoje“ daug apie tai kalbame, tiek psichologų gairės, ypač kalbant apie savižudybę, ragina klausimo nevengti, o patartina tiesiai įvardinti, ką galvojame – ar tu galvoji apie savižudybę. Rekomenduojama neromantizuoti, neįvardinti to kaip išėjimo, pasitraukimo, o būtent ištarti „savižudybė“. Šis žodis grąžina į realybę“, – aiškino M. Kriščiūnas.
Psichologas tikina, kad kiekvieno žmogaus baimė paklausti ir sulaukti teigiamo atsakymo yra visiškai natūrali ir suprantama, tačiau vis dėlto, turėtume savęs paklausti – o kas jei nepaklausime? „Jeigu nepaklausime, ar žmogus ketina sau ką nors padaryti, ar būsime padarę viską? Mes turime padaryti viską, ką galime. Nors ir baisu, nors ir nemalonu to klausti, bet jei mums tas žmogus rūpi, turime tai padaryti, pabūti su juo, paieškoti alternatyvų. Aišku, pabrėžiu, kad šiuo atveju mes neturime įsipareigoti. Apie savižudybę galvojantys žmonės neretai linkę ją romantizuoti, galvoja – išeisiu, išskrisiu, palengvės. O žodis „savižudybė“ net mums, kartojantiems jį dažnai, turi svorį. Jis padeda žmogų truputį grąžinti į realybę. Jis parodo, kad kai priimsi šitą sprendimą, pakeisti jau nieko negalėsi“, – dėstė M. Kriščiūnas.
Nors kiekviena gyvenimo istorija turi savo kontekstą, vis tik, ką reikia turėti mintyje į minėtą klausimą išgirdus teigiamą atsakymą, kuria linkme sukti pokalbį toliau? „Situacijų gali būti labai įvairių, priklauso ir nuo to – kalbamės gyvai, telefonu ar socialiniuose tinkluose, vis tik galėčiau įvardinti kelias pagrindines gaires. Pirmiausia – išspręsti to žmogaus saugumą, ypač jei bendraujame su juo per nuotolį. Reikėtų išsiaiškinti – ar jis jau turi planą, ar jis šiuo metu nori tai atlikit, ar turi tam įrankius? Kokia yra dabartinė konkreti situacija? Pirmiausia, kaip sakiau, užtikrinti žmogaus saugumą būtent tą minutę“, – patarė psichologas.
Jei išsiaiškiname, kad žmogus neplanuoja to daryti dabar, pasak M. Kriščiūno, tai reiškia, kad su juo pasikalbėti, išsiaiškinti, įsigilinti į jo situaciją, turime daugiau laiko – tiek tiesiogiai, tiek nukreipiant į specialistus. „Labai svarbu ir su pačiu žmogumi kalbėti apie jo saugumą. Paklausti, kodėl jis mano, kad savižudybė yra geriausia išeitis. Reikėtų paklausti, kaip jaučiasi, bandyti išsiaiškinti žmogaus emocinį foną, kas už to slypi. O taip pat – raginti nelikti vienam“, – aiškino specialistas.
Pasak jo, aukštesnės savižudybės rizikos žmonių akiratis tuo metu, kai jie galvoja apie savižudybę, būna itin susiaurėjęs, jie iš tiesų nemato kitos išeities, todėl labai rekomenduotina būti šalia, sakyti, kad man neramu dėl tavęs, aš nesijaučiu gerai palikdamas tave vieną – kalbėti teisybę nuo savęs. „Tokie pokalbiai ir buvimas šalia gali tą minėtą akiratį praplėsti. Žmogus įsitikina, kad nėra vienas, kad jis kažkam rūpi“, – kalbėjo psichologas.
Be to, jis pridūrė, kad visada pravartu konsultuotis ir su specialistais – ne tik sunkumus išgyvenantiems žmonėms, bet ir jų artimiesiems, nes pagalbos neretai reikia ir jiems. Sunku matyti, kaip emocinę krizę išgyvena artimieji ar bičiuliai. Neretai pagalbos reikia ir tam, kuris nori suteikti pagalbą – paklausti, padėti, tokiais atvejais patartina kreiptis į specialistus, skambinant pagalbos telefonu 112. Daugiau apie pagalbą sau, kur kreiptis esant vienai ar kitai situacijai, galite sužinoti apsilankę „Pagalbos sau“ puslapyje.
Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
