Laba diena,
jau seniai turiu vieną dilemą, kuri kartina mano gyvenimą. Bet kad viskas būtų aiškiau, turiu papasakoti viską nuo pradžių ir kuo trumpiau, nes tai ilga istorija.
Su savo buvusiu vaikinu susitikome beveik prieš ketverius metus. Aš jam buvau pirma mergina visais atžvilgiais. O jis man buvo pirmas vaikinas, su kuriuo pasiryžau rimtai draugauti. Sužavėjo paprastumas, erudicija, jautrumas, humoro jausmas ir kt. Draugavome apie metus, po to nusprendėme persikelti į jo butą, norėdami sutaupyti daugiau pinigėlių (dabar pagalvojusi, manau, kad iš pradžių reikėjo padraugauti ilgiau).
Kartu nugyvenome dvejus metus. Visas laikas buvo gražus, daug keliavome, pramogavome. Būdavo ir nesutarimų, bet niekad nesibarėme. Išsiaiškindavome viską ramiai, reikalui esant – pasikalbėdavome. Na, bent taip aš tuo metu maniau...
Prieš nutrūkstant santykiams, kurį laiką tvyrojo įtampa, bet neturėdama patirties to nepastebėjau – abu daug dirbdavome, aš dar ir studijavau, tad visada galva būdavo užimta kokiais nors darbo ar mokslo reikalais. Jis taip pat turėjo kelis darbus.
Prisiminus santykius, dabar suprantu, kad daugiau rūpinomės išoriniu įvaizdžiu negu vidiniais jausmais. Išsiskyrimo iniciatorius buvo vaikinas, pagrindiniai jo argumentai: charakterių nesutapimas, bendros ateities nematymas, nesusikalbėjimas, per didelis mano spaudimas ir reikalavimai.
Visada buvau ta, kuri viską žino, išmano ir gali pati už save pakovoti, todėl man buvo šokas ir labai skaudu visa tai girdėti, bet išsiskyrėme taikiai, be vaidų ir barnių, abu su ašaromis akyse. Bandžiau įtikinti jį kelis kartus, kad gal galima viską taisyti, bet jis pasakė, kad tikrai nieko neišeis.
Po išsiskyrimo nebendravome gal kelias savaites, o po to visą laiką palaikėme ryšį elektroniniais laiškais, susirašinėjome per „Skype“, žinutėmis. Retkarčiais susitikdavome. Labai skaudėjo širdį, bet negalėjau nebendrauti.
Atrodė, kol būnam kartu, tol jo neprarasiu, ilgėdavausi visada ir visur. Susitikimai būdavo daugiausia mano inicijuojami, nenutrūko ir seksualiniai santykiai. Kartais jis sakydavo, kad reikėtų rečiau matytis, bet bendrauti virtualiai nesipriešino.
Visą laiką daug kalbėjomės apie mūsų santykius ir klaidas, diskutavome akis į akį ir laiškais, svarstėme, kodėl taip nutiko, kas kaltas, kaip elgtis ateityje, kad nekartotume tų pačių klaidų. Jis pradėjo lankytis pas psichologą. Abu pradėjome daug skaityti straipsnių, knygų apie santykių psichologiją (gaila, kad nedarėme to anksčiau).
Po to jis pareiškė, kad gailisi, tikino, jog reikėjo daugiau kalbėtis ir išsakyti, kas nepatinka santykiuose, ko trūksta, o ne užsidaryti ir dar labiau įnikti į darbus. Aš taip pat supratau, kad padariau daug klaidų, buvau egoistė, per daug valdinga, norėjau, kad viskas būtų pagal mane. Atsiprašėme vienas kito.
Prieš man išvykstant į 3 mėnesių komandiruotę, jis staiga persimainė, atrodė, kad sugrįžo „buvęs mylimasis“. Kol buvau išvykusi, taip pat bendravome laiškais, vis diskutavome apie santykius, dalijomės įspūdžiais, rūpesčiais bei visu kitu. Besiruošiant grįžti į Lietuvą, jo elgesys vėl pasikeitė. Tai pastebėjau elektroniniuose laiškuose, liovėmės bendrauti.
Kai paklausiau, kas nutiko, jis atsakė, kad yra pasimetęs savo jausmuose, nežino, ką jaučia... Jam reikia laiko. Išvykusi pradėjau vėl džiaugtis gyvenimu, pasikeitusios gyvenimo sąlygos vėl privertė šypsotis, mėgautis gyvenimu, ką po išsiskyrimo buvau pamiršusi, tačiau visad jo ilgėjausi.
Po truputį supratau, kad negaliu jo spausti ir kažko reikalauti, o ir kurdama naujus santykius turiu kitaip elgtis. Žinojau, kad jam taip pat sunku, kaip ir man. Grįžau, susitikome kelis kartus. Kalbėjomės ne kartą telefonu ir rašėmės laiškais. Liovėmės diskutavę apie mūsų santykius, nes per pusę metų abu pavargome morališkai vis vėl ir vėl iš naujo tą patį aptarti.
Abu supratome, kad, jeigu norime bandyti vėl kurti santykius, turime užmiršti nuoskaudas ir pasimokyti iš savo klaidų, pamiršti egoizmą... Susitikę visad turim apie ką kalbėtis: darbą, politiką, verslą, pramogas, domimės vienas kito šeimomis, todėl lengva komunikuoti nešnekant ir apie mūsų santykius. Kartais atrodo, kad geriau suprantančio žmogaus ir neturiu. Jis taip pat ne kartą minėjo, kad tik su manimi gali apie daug ką pasišnekėti, paklausti patarimo, pasiguosti.
Taip pat skaitykite: Santykių ekspertai pataria. Antro karto nebus: didžiausios vyrų klaidos pasimatymuose
Po komandiruotės jis neparodė noro vėl atgaivinti santykius, vis sakė, kad yra pasimetęs, o ir pati suprantu, kad viską pradėti iš naujo yra labai sunku. Galvoje pradėjo atsirasti vis daugiau dvejonių, kad jis daugiau nepamils manęs ir kad aš tik tuščiai švaistau laiką, kažko vis laukdama ir tikėdamasi, kad taip palaikydama ryšį tik pratęsiu savo agoniją. O juk galėčiau nutraukti visus ryšius ir gal taip pavyktų užmiršti mylimąjį, sutikti kitą meilę... Mano šeima taip pat nusistačiusi priešiškai.
Galiausiai nusprendžiau pakeisti darbą, išvykau padirbėti į užsienį jam nieko nesakiusi (prieš tai, net ir nutraukus santykius, viską aptardavome kartu). Aš juo visad pasitikėjau. Vis sulaukdavau jo kvietimo susitikti, bet išsisukdavau nuo atsakymo. Kurį laiką ištvėriau neatrašius į jo laiškus ir žinutes, bet vėliau ilgesys nugalėjo, galiausiai pasakiau, kad esu išvažiavusi.
Šiuo metu bendraujame, bet kuo toliau, tuo blogiau jaučiuosi viduje, toks jausmas, kad save pasmerkiu nuolatinei širdgėlai: „maitinu“ viltį, kad jis vieną dieną pasakys, kaip karštai mane myli ir nori būti kartu, o iš tikro to gal niekada ir nebus.
Jam tiesiog patogu turėti žmogų, kuris jį išklauso, su kuriuo gali pasitarti ir t. t. Nenoriu daugiau skaudinti nei savęs, nei jo ir nežinau, kas geriau – ar palaikyti draugiškus atokius santykius, ar viską galutinai užbaigti, nutraukiant bet kokį kontaktą su savo buvusiuoju? Būtų gerai išgirsti objektyvią ekspertų nuomonę.
Atsako santykių ekspertai Silvija ir Šarūnas Mažuoliai.
Sveiki,
neverta laikytis įsikibus tų santykių ir bendravimo, kurie kelia kančią. Viltis – galinga jėga ir kai ji puoselėjama ten, kur slypi stiprūs norai (artumas, meilė, santykiai, pora), atrodo, kad lengviau bent truputį laikytis ir turėti bent jau įsivaizduojamą šansą, negu paleisti visiškai. Toks laikymasis ne tik kelia skausmą, ką pati jaučiate, bet ir iškraipo situacijos vaizdą. Kai kažko labai norime, pradedame matyti tai, ką norime matyti, o ne tai, kas yra iš tiesų.
Padarykite tokį pratimą:
- Trumpam atidėkite į šalį visas viltis ir visus prisiminimus bei fantazijas apie galimą ateitį kartu.
- Paimkite popieriaus lapą ir surašykite visus pliusus ir minusus, kuriuos įžvelgiate dabar bendraudama su savo buvusiu vaikinu.
- Galvokite tik apie dabartinę situaciją, dabartinį bendravimą, ne apie tai, kaip būtų ar kaip buvo.
- Būkite kiek įmanoma nuoširdi sau. Atkreipkite dėmesį, ar rašydama pliusus, tikrai rašote pliusus. Pavyzdžiui, tai, kad bendraudama su juo, turite viltį, kad vėl tapsite pora, iš tikro nėra pliusas, kadangi dėl tos vilties kenčiate, neturėdama nieko realaus ir tikro.
- Įvertinkite tai, ką surašėte, ir pati atsakykite sau, ar norite to savo gyvenime, ar ne?
Prisiminkite – tai, kas buvo – negrįš. Juk niekas, kas kažkada buvo ar įvyko mūsų gyvenime, daugiau negrįžta. Viskas keičiasi, tad, kad ir kaip susiklostys jūsų santykiai, viskas bus kitaip, negu kada nors buvo. Nebus ir taip, kaip Jūs tikitės, kaip įsivaizduojate, fantazuojate.
Jei pasektumėte tai, ką galvojate apie bet ką gyvenime, ir tai, kas įvyksta iš tikro, pamatytumėte, kad fantazijos ir realybė stipriai skiriasi. Geriausia, ką mes galime padaryti, tai meluoti sau, kad yra kitaip nei yra, ir tikėti, kad yra taip, kaip įsivaizduojame.
Tad viltys, kurias puoselėjate, yra paremtos tik Jūsų vaizduote ir neturi realaus pagrindo. Arčiausiai realybės yra tai, ką surašėte sau ant popieriaus, ir tai, ką matote jūsų draugo elgesyje – ar jis dabar stengiasi dėl Jūsų ir santykių, ar ne.
Taip pat skaitykite: „Jis myli mane ir mano dukrą, bet aš jaučiuosi nelaiminga“. Santykių ekspertų komentaras
Jūsų draugas, panašu, nerodo jokios didesnės iniciatyvos kurti artimesnius santykius. Tai, kad jis sako, jog nežino, ką jaučia šiuo metu, reiškia, kad jis nejaučia to, kad norėtų būti su Jumis. Ar kas nors gali pasikeisti? Žinoma. Bet tai gali nutikti tiek rytoj, tiek po dešimtmečio, tiek ir niekada.
Ar jam grįžus į santykius, jie bus artimi? Gal taip, gal ne. Sunku pasakyti, ar judu apskritai turėjote artimus santykius, nes tikresni pokalbiai prasidėjo tik po skyrybų.
Kai kažko labai norime, pradedame matyti tai, ką norime matyti, o ne tai, kas yra iš tiesų.
Neaišku, ar iš tikro padarėte išvadas, ar tik prisirinkote žinių, kurių praktiškai taikyti nemokėtumėte, o keisti savo įpročius ir senas bendravimo dinamikas yra ilgas ir sunkus darbas. Taigi, dar kartą: tai, ko laukiate ir ko tikitės – jis sugrįš ir viskas bus nuostabu – neturi tiek jau daug realaus pagrindo.
Iš tiesų jūs norite žmogaus, su kuriuo būtų gera kartu leisti laiką, kurti bendrą buitį, su kuriuo galėtumėte būti savimi, atvirai dalytis patirtimi, išgyvenimais, mintimis ir t. t. Ar vaikinas, apie kurį rašote, yra toks žmogus?
Nepanašu, nes kalbate apie kančią, skausmą, agoniją, o ne apie tai, kaip judviem gera kartu, kaip puikiai sutariate, kaip mokate spręsti kylančias problemas. Judviejų bendravimas yra toks, koks yra dabar. Ar jis jus tenkina?
Kuo ilgiau kentėsite dėl to, kad jo laukiate, tuo mažiau turite šansų, kad, jei kada ir sulauksite, būsite laiminga. Viskas gražu tol, kol yra fantazijose, viltyse ir tam tikroje įtampoje, kuriai atslūgus, t. y. jam grįžus pas Jus, tikitės, kad viskas pagaliau bus ramu, gera, saugu, gražu – ilgai ir laimingai. Tačiau realiai žmogaus psichika veikia visai kitaip.
Pagerėjimas, jam sugrįžus, greičiausiai būtų, ir vieną kitą savaitę būtumėte laiminga. Tačiau jei tikitės taip lengvai užmiršti viską, kas buvo, greičiausiai sulauksite nemalonių netikėtumų. Jūsų draugas iš Jūsų gautų savo dalį už kiekvieną dieną, kai dėl jo kentėjote, kai dėl jo jautėtės nesaugiai, kai stengėtės ir nežinojote, kuo viskas baigsis.
Jūsų sąmonėje jis taptų atsakingu už visą sukeltą skausmą dėl santykių, nes kol jo nepaleidote, laikote jį savo vyru, o tai reiškia atsakingu už Jūsų emocijas bei patirtis.
Kitas galimas scenarijus – pasistengtumėte viską vėl užgniaužti kaip kažkada, kai užsivertėte darbais, kad tik kuo ilgiau išlaikytumėte malonumą santykiuose.
Taip pat skaitykite: 6 priežastys, kodėl jaudinamės dėl mylimojo
Taigi, ar esate pasiruošusi labai rimtam iššūkiui, kurio be pagalbos iš šalies greičiausiai neįveiksite? Ir tai tik tuo atveju, jei draugas nutartų grįžti, ko jis kol kas daryti nesiruošia.
Kuo ilgiau kentėsite dėl to, kad jo laukiate, tuo mažiau turite šansų, kad, jei kada ir sulauksite, būsite laiminga.
Tai, ką parašėme, yra išvados apie Jūsų dabartinę situaciją, idėjos ir galimos perspektyvos, o sprendimą, ką daryti, teks priimti pačiai. Nenustebkite, jei apsisprendusi nutraukti bendravimą vėl ir vėl pagausite save rašančią draugui, ir bendravimas vis atsinaujins. Kartais geriau viską nutraukti iš karto, o kartais šito padaryti paprasčiausiai nepavyksta.
Stebėkite save: kaip jaučiatės, ką gaunate iš bendravimo, kiek tai, ką gaunate realiai, o ne viltyse ir svajonėse, atitinka tai, ko ieškote ir tikitės. Jei iš bendravimo su draugu tikitės, kad užgims jausmai ir būsite pora, tuomet geriau bendravimą nutraukite visai.
Jei galite paleisti šitą viltį, be jokios kančios bendrauti su juo, kaip su draugu ir tai Jums teikia malonumą, tuomet bendraukite toliau. Svarbiausia, gerai įvertinkite, kaip jaučiatės iš tikro ir kiek Jums gera ir ramu bendrauti su savo draugu tokioje situacijoje, kokia ji yra.
Sėkmės Jums!
DĖMESIO! Jums su partneriu kyla sunkumų, kurie kartina jūsų santykius? O gal neduoda ramybės kokie komplikuoti širdies reikalai (tarkime, nesiseka rasti antrosios pusės, užmegzti santykių, nesugebate atsikratyti pavydo ir pan.)? Drąsiai siųskite klausimą mums el. paštu ji24.lt@ji24.lt. Santykių ekspertai Šarūnas ir Silvija Mažuoliai mielai atsakys į įdomiausius laiškus.
P. S. LABAI PRAŠOME KLAUSIMUS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!