Artimasis nusižudė. Kaip gyventi toliau?

„Net neįsivaizdavau po tėčio netekties nei kur kreiptis, ką galvoti ar ką daryti. Tokie klausimai man kilo po netekties“, – savo prisiminimais pasidalino Jovita Galeckaitė, asociacijos „Artimiems“ įkūrėja. Pati skaudžią patirtį turėjusi moteris šiandien vienija artimųjų dėl savižudybės netekusius žmones.

Aklavietė – tik iliuzija

Jovita Galeckaitė per vienerius metus neteko brolio ir tėčio. Brolį paglemžė staigi liga, o tėtis pasitraukė iš gyvenimo nepraėjus metams po sūnaus netekties. Šiandien jau yra praėję beveik devyneri metai nuo tėčio mirties. Nors ir su situacija moteris susitaikiusi – aplankantys prisiminimai apie patirtus išgyvenimus, tarsi viskas įvyko visai neseniai.

„Tokia situacija emociškai buvo dvigubai stipresnė, nes matai kaip tiesiog akyse šeima mažėja. Aš praėjus porai mėnesių supratau, kad būti su tuo gedulu ir liūdesiu, yra sudėtinga. – sakė J. Galeckaitė. – Temos su pašaliniais žmonėmis kalbant kardinaliai skiriasi, lygiai taip pat kaip ir emocijos“.

Kiekvienas žmogus netektį priima savaip, todėl skirtumai kelia įtampą ir šeimos narių bendravimui. Artimojo savižudybė yra priimama kaip faktas, tačiau sukelia daugybę jausmų, todėl būna sunku apie juos kalbėtis.

„Aš nežinojau kaip su savo šeimyna bendrauti – neįsivaizdavau kaip jie jaučiasi ir ką galvoja. Tiesiog supranti, kad tai yra faktas, o gyvenimas turi eiti toliau. O kaip? Nė vienas nesuprantame, nežinome – esi šoke. Tokia būsena tęsėsi panašiai 2-3 mėnesius. Supranti, kad kažkas pas tave viduje nėra gerai“, – savo išgyvenimus prisiminė Jovita.

Pati pašnekovė pasakojo, kad nusprendė kreiptis į „Jaunimo psichologinės paramos centrą“, ten buvo renkamos žmonių grupės užsiėmimams. Surinktas atskiras žmonių būrys, kurių artimųjų rate buvo nusižudžiusiųjų – į jį pateko ir Jovita. Ji pasakojo, kad pirmiausia lankė asmenines konsultacijas pas psichologą, o vėliau prisijungė prie bendrų susitikimų.

Su tokio pačio likimo žmonėmis tokiomis temomis kalbėtis yra kur kas paprasčiau.

„Vieni jau buvo ilgai gyvenę su mintimis apie pasitraukusį iš gyvenimo artimąjį savo noru, o kiti – dar visai neseniai išgyveno savo artimojo savižudybę. Pasikalbėjus apie tai būna paprasčiau adaptuotis kasdieniniame gyvenime“, – iš savo skaudžios patirties patvirtino brangų žmogų dėl savižudybės praradusi Jovita, pridūrusi, kad su tokio pačio likimo žmonėmis tokiomis temomis kalbėtis yra kur kas paprasčiau.

Asmeninio archyvo nuotr./Jovita Galeckaitė

Padėti gali skirtingi dalykai

Nors ir gedėjimo laikotarpis ilgam gali paveikti žmogaus savijautą ir psichologinę būseną, išgyvenimus palengvinti galima labai įvairiai. Tačiau svarbiausia, kad žmogus pripažintų ir suvoktų, jog viskas savaime nepraeis ir pagalba iš šalies nepamaišytų – specialistų pagalba tik padės.

„Kai nustoji vaikščioti pas psichologą, vis tiek norisi apie tai kalbėtis ir nebijoti. Galbūt aktualu yra prisiminti apie buitinį gyvenimą be to žmogaus. Dalinamės, kaip pasikeitė kasdienybė be artimojo, kokios emocijos dominuoja, kaip su jomis būti, taip pat kalbamės ir apie paprastus buitinius dalykus: ar sapnuoja mirusįjį, ar jo daiktus palieka namuose, ar išmeta, – dėstė prieš jau beveik dešimtmetį tėčio netekusi J. Galeckaitė. – Mes visi esame susiję su netektimi, mes ją ne patys pasirinkome, o tai tiesiog mus ištiko“.

Tiesa, pašnekovė pabrėžė, kad gedėjimo laikotarpį kiekvienas išgyvena labai individualiai – tai priklauso nuo žmogaus. „Svarbi žmogaus psichologinė būklė. Yra tokių, kurie yra labiau linkę į melancholiją ar depresiją – jiems sunkiau išgyventi tokią netektį“, – patikino J. Galeckaitė.

Kitiems žmonėms gali padėti ir literatūros skaitymas – bibliotekose galima rasti tiek specialistų pasakojimų kaip fiziologiškai žmogus išgyvena blogas emocijas po netekties, kokios yra gedėjimo fazės.

„Žmogaus mintyse vis tiek būna svarstymai kaip aš jaučiuosi ir kas vyksta su manimi. Galbūt kartais norisi tiesiog paskaityti apie tai, kur pasakojamos ir asmeninės žmonių istorijos“, – pavyzdį pateikė J. Galeckaitė.

TAIP PAT SKAITYKITE: Būkime atidūs: kokie ženklai išduoda, kad žmogus galvoja apie savižudybę

Svarbiausia – kalbėtis

Spausti nuoskaudą savyje – ne išeitis.

Laikysena atvirai kalbėtis apie skaudžią artimojo netektį iš pradžių gali atrodyti komplikuota, tačiau spausti nuoskaudą savyje – ne išeitis.

„Nėra gerai kai žmogus bando užspausti savo jausmus ir nepasakoti apie savo nusižudžiusįjį artimąjį. Svarbu pasirinkti saugią erdvę ir apie tai kalbėti: ar bendroje grupėje, ar individualiai su psichologu“, – svarbą kalbėtis akcentavo Jovita.

Pašnekovė tikina, kad laikas tokių žaizdų lengvai nepagydo, tad stengiantis savo nuoskaudą užgožti ir laikyti savyje, ateityje gali atsiliepti dar labiau. „Gali žmogus ir po trejų metų pasakyti, kad jam dėl tos netekties negera. Nes jis visus tuos trejus metus bandė tą neigti. Kai susikaupia toks emocinis burbulas, gali būti dar sunkiau susivokti kas čia vyksta“, – apie ilgos tylos pasėkmes perspėjo J. Galeckaitė.

Pokalbiai su psichologu taip pat gera išeitis – profesionalo rankose situaciją bus galima vertinti racionaliai. Pokalbiai turėtų leisti suprasti, kad gedėjimo procesas yra ilgas, todėl visa tai, ką jaučia artimoje aplinkoje nusižudžiusį asmenį turintis žmogus – visiškai normalu.

Informaciją apie nemokamas savitarpio pagalbos grupes galite rasti - čia.

Subūrė likimo draugus

Išgyventi netektį ne vienam, yra kur kas lengviau. Ypač, kai kelyje pasitaiko žmonių, kuriems yra tekę patirti tą patį išgyvenimą dėl artimojo netekties. Jovita kartu su likimo draugais, tarp kurių artimųjų buvo ir pasitraukusių iš gyvenimo savo noru, 2015-ais metais įkūrė asociaciją „Artimiems“.

„Bendruomenė susibūrusi buvo jau ir anksčiau būtent iš jaunimo paramos centro grupių. Asociaciją nusprendėme įkurti būtent dėl to poreikio, nes artimieji negauna pakankamai dėmesio, ištikus artimojo netekčiai, kai jis nusižudo. Žiniasklaidoje ir visur kitur yra kalbama apie žmones, kurie yra su savižudybės rizika, bet nekalbama apie tai, kaip jaučiasi jų artimieji. Ne paslaptis, kad jie po tokios traumos irgi gali patekti į rizikos grupę“, – apie poreikį įsteigti asociaciją, kuri vienija netektį dėl savižudybės išgyvenusius žmones.

Taip nutinka dėl to, kad artimoje aplinkoje vienam žmogui nusižudžius, kitas gali irgi tą matyti kaip išeitį. Todėl asociacijos įkūrimas tampa prevencine priemone, kuria yra siekiama parodyti, kad viskam yra sprendimo būdas.

„Jeigu skaičiuojama, kad per metus nusižudo Lietuvoje apie 1000 žmonių, tai artimųjų ratas, kuriuos ši nelaimė paliečia yra dešimt kartų didesnis“, – masiškumą skaičiavo J. Galeckaitė.

Tiesa, ji sakė, kad kai lankė jaunimo paramos centrą, grupė Vilniuje sudarė iki 10 žmonių – ne visi pasiryžta ateiti kalbėtis apie tai gyvai.

Kuo daugiau kalbi ir išsakai apie savo netektį ką galvoji atvirai, tuo mažiau dėl to pačiam skauda.

Dabar informacijos dažniausiai yra ieškoma internete. Informacija pasiekiama ir nuotoliniu būdu dėl savo mobilumo pasiekia didesnį žmonių ratą (Asociacijos puslapį rasite - čia)

J. Galeckaitė neabejoja, kad poreikis žmonėms – buvo ir yra. Be to, internetinės svetainės lankytojai buvo ne tik iš Lietuvos. Portalą Jovita su likimo draugais buvo įkūrusi metai iki asociacijos veiklos pradžios. „Supratome, kad kalbame ne apie Lietuvą, o lietuvius apskritai: prisijungimų buvo ir iš Norvegijos, Anglijos“, – pastebėjimais dalinosi J. Galeckaitė.

Pašnekovė teigė pastebėjusi, kad visuomenėje yra žmonių, kurie norėtų apie tai kalbėti, bet paprasčiausiai nedrįsta. „Kuo daugiau kalbi ir išsakai apie savo netektį ką galvoji atvirai, tuo mažiau dėl to pačiam skauda, – iš savo patirties sakė kalbanti asociacijos įkūrėja. – Emocinis išsekimas tampa nebe toks sunkus“.

„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.