Nežinau, ar sveika dalyti receptus – mes linkę tikėti, kad esame unikalūs, bet manyčiau, kad reakcijos (bent jau tam tikros žmonių kategorijos) vis dėlto labiau universalios. Taigi tiesiog pasidalysiu, kas suveikė man.
Pirmoji pagalba sau
Pirmas neatidėliotinas darbas yra techninis šoko suvaldymas – kam nors tai gali būti išsiverkimas / išsikalbėjimas geriausiai draugei / mamai / Jaunimo linijai, o kai kam net mintis kalbėti apie tai gali atrodyti nepakeliama – tam yra cheminiai arba natūralūs raminamieji. Gali atrodyti, kad nenori nusiraminti – nori viską kaip nors išspręsti, bet mąstymas apramintomis smegenimis duos geresnį rezultatą nei tada, kai jos apimtos karštligės.
Kuo ilgiau bus svarstomi „už“ ir „prieš“, „ar“ ir „galbūt“, tuo ilgiau atidėliosi susitaikymą su situacija. O jis būtinas, norint efektyviai judėti toliau.
Kitas svarbus dalykas yra pripažinimas, kad tai negrįžtama. Kuo ilgiau bus svarstomi „už“ ir „prieš“, „ar“ ir „galbūt“, tuo ilgiau atidėliosi susitaikymą su situacija. O jis būtinas, norint efektyviai judėti toliau. Kaip tą pripažinimą pasiekti – asmeninis ir kontekstinis klausimas. Mano atveju buvo svarbu išsiaiškinti priežastis, kurios buvo gilios ir kompleksinės. Ir tam vienos nakties neužteko, bet suveikė trys kartai – simboliška. Jei artimas žmogus nenori kalbėtis, teks pripažinti ir susitaikyti su tuo, kad tam jis turi savų priežasčių.
Kūnas – geriausias sąjungininkas
Kai sprendimas, kad kitaip nebebus, jau yra įdėtas į jam skirtą lentyną, laikas imtis nuotaikos. Nes tik nuo jos priklauso, kaip greitai ir efektyviai susigyvensi su pokyčiais. Ir čia reiktų pasakyti, kad ekstravertiškas taškymasis, jei ir leidžia trumpam užsimiršti, dažniausiai grąžina ten, nuo kur pradėta – skausmą vis tiek teks išgyventi, ypač jei nenori, kad jis virstų lėtiniu. Tačiau nugrimzdimas į savo emocijų pasaulį irgi ne išeitis.
Kažkas galbūt patars susirasti psichoterapeutą, bet mano patirtis (o ir teorija) sako, kad patikimiausias tavo nuotaikos sąjungininkas yra kūnas. Ir jam būtinai reikia dopamino – atlygio hormono, kuris pastato ant kojų ir įjungia tikėjimą, kad tu gali. Ir aš nežinau kito būdo, kaip jo susiveikti, tik sportą. Galbūt net nebandytą, kad smegenys būtų užimtos mokymusi. O jei sportas tau iš viso svetimas, dar geriau – tai ideali proga pralaužti šį įsitikinimą. Nes galiausiai viskas apsivers ir sportas taps lengviausiai prieinama priemone valdyti savo psichologinę būseną. Nekalbant apie tai, kad kartu gausi ir pridėtinę vertę, matomą išoriškai.
Kaip savo knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ rašo psichoterapeutas Finnas Skarderudas, „šiandienėje skausmą malšinančioje kultūroje nauda, kuri gali rastis skausme, nėra pakankamai vertinama. Skausmą patiriantis žmogus gali išgyventi, iš šono žiūrint, paradoksą, kad skausmas malšina skausmą“. Todėl aš akcentuoju būtent sportinį kentėjimą proto ribose. Kol jauteisi gerai, jis kėlė nemalonius pojūčius, o dabar, kai kenti, greičiausiai juos mažiau pastebėsi.
Ir – svarbi pastaba – nesuteik sau laiko svarstyti – eiti šiandien / dabar sportuoti ar neiti – gal geriau rytoj. Pajunti atsėlinant graudžias mintis, rengiesi ir varai lauk. Po valandos intensyvaus pajudėjimo tie patys aspektai atrodys visai kitaip. Papildomą efektą suteikia ir tinkamas grojaraštis – mano atveju gerai veikė contemporary classics ir lyrinis popsas, bet čia išskirtinai skonio reikalas.
Meilė sau – ne banalybė
Jei skirdamasi jautiesi tragiškai, tikėtina, kad suvokei save kaip puselę ir tenkinaisi iš antrosios pusės gaunama meile. Tačiau ne veltui sakoma - jei manai, jog tam, kad jaustumeisi pilna, tau reikalingas kitas žmogus, vadinasi, esi save praradusi.
Net jei seniai ar niekada negyvenai viena – tai tavo galimybė tapti tuo, kuo iš tiesų esi.
Ir dabar tavo misija ne susirasti antrą savo pusę, o užsiauginti trūkstamą dalį iš vidaus. Nes pilnaverčių žmonių netraukia tie, kurie akivaizdžiai ko nors stokoja – jie instinktyviai vengia tokio parazitavimo. Net jei seniai ar niekada negyvenai viena – tai tavo galimybė tapti tuo, kas iš tiesų esi. Nes, neabejoju, kad būdama su kuo nors ėjai į kompromisą ir neleidai reikštis viskam, kas tavyje yra.
Dabar yra ta proga. Imti tai ir tiek, ko ir kiek nori. Įsiklausyti į save, ko tu iš tiesų geidi. Atsikratyti baimės būti savimi. Tapti atidžia ir jautria aplinkai. O tai sunkiai pasiekiama, kai esi patenkinta ir apsupta dėmesio arba labai nepatenkinta ir spaudžiama išorinių reikalavimų.
Geroji vienatvės pusė
Ir būtent nuo to priklausys, kada imsi spindėti. Kai kuriems savikritiškiems žmonėms būtina žinoti, kad savęs pateisinimas, pasitikėjimas savimi ir savimeilė nėra lygūs arogancijai – tai sąlyga, leidžianti pasitikėti, pateisinti ir iš tiesų mylėti kitą. Būtent dabar tinkamas laikas retrospektyviai įvertinti buvusius santykius – ką iš jų gavai ir ką įgijai jų netekusi.
Tai svarbu, nes po nesėkmingų santykių neretai sustiprėja savisauga, kuri anaiptol ne visada yra objektyviai sveika, o tiesiog „sukietinanti širdį“. Beje, žmonės, kurie lengviau išgyvena išsiskyrimą, paprastai yra tie išsigandusieji ir apsiribojantys – su labai retom išimtim, kur santykinis lengvumas pasiekiamas per išmintį.
Jei bus gerai su savimi padirbėta, tikėtinas šio etapo rezultatas – gebėjimas suprasti ir pateisinti savo buvusį partnerį, pasitikėjimas visata / aukštesniąja jėga / pasąmone / ar kad ir kaip tai vadintum, kad visos pamokos yra tavo naudai ir noras ne tiek imti, kiek duoti.
Kai skauda, sunku suvokti, kad tai gali būti vienas vertingiausių patyrimų tavo gyvenime. Jei tavo kelias šioje vietoje tik prasideda, laikykis – su tavim tikrai viskas bus gerai.
Strelkabelka.lt yra dviejų autorių tinklaraštis apie dvi gyvenimo ir asmenybės puses: kietą ir minkštą, racionalią ir juslingą, ironišką ir sentimentalią. Strelkos ir Belkos gyvenimo būdas per kūno ir proto praktikas, psichologiją, patiekalų receptus, restoranų ir kitų dalykų apžvalgas. Tinklaraščio paskyros socialiniuose tinkluose Facebook ir Instagram
