Tačiau yra nemažai tų, kurie, net ir neturėdami tam rimtų priežasčių, nuolat jaučiasi menki ir niekam tikę, įkrenta į savigraužos liūną ir dienas leidžia gailėdami savęs, nematydami nei galimybių, nei kelių kažką pakeisti. Jų galvose sukasi spiečius minčių: „Aš nesugebėsiu; man nepavyks; aš nevertas geresnio“ ir daugybė kitų. Kadangi pati kadaise priklausiau šiai grupei, tema buvo labai svarbi ir įdomi. O tam, kad būtų aiškiau, nuo ko pradėti, pirmiausia bandžiau susivokti daugybėje sąvokų.
Iš kurgi kyla visos tos „genialios“ mintys apie save ir savo galimybes? Iš žemos savivertės ar pasitikėjimo savimi trūkumo? Ar jas gimdo prasta savigarba ir nemeilė sau? O kuo gi skiriasi visos šios sąvokos? Kuri pirma ir kas po ko? Na, panašiai, kaip su višta ir kiaušiniu – kuris pirmas? O gal tai apskritai tik skirtingi to paties dalyko pavadinimai?
Lengva painiava, iš kurios išsipainioti padėjo vieną dieną perskaityta citata žurnale „Aš ir psichologija“.
„Savigarba ir savivertė: ar tai yra tas pats dalykas? Jei į šiuos du žodžius pažvelgsime etimologiškai, pamatysime reikšmės skirtumus. Jie žymi skirtingus dalykus. Tačiau žodynas žodį “self-esteem„ iš anglų kalbos išvers kaip „savigarba“, o psichologinėje literatūroje “self-esteem„ bus verčiama „savivertė“. Jie turi tarsi bendrą reikšmę.
Psichologijoje yra painiavos dėl terminų vartojimo: ne visada būna tikslus lietuviškas atitikmuo. Be konteksto dingsta ar išsikreipia žodžio prasmė, atsiranda galimybė skirtingai interpretuoti. Terminų apibrėžimai reikalingi, kad suprastume vienas kitą, kad būtų aišku, jog kalbame apie tą patį dalyką, – tai aktualu vadovėliuose ir skirtingose psichologijos teorijose, tačiau jei kalbame apie žmogų, jo savęs nuvertinimą, tai nesvarbu, kaip pasakysime: žema savigarba ar žema savivertė.“ („Žema savigarba iš arti“, 2010’3).
Ir kol mes lyginsime save su kitais, kol mums rūpės kitų vertinimai, apie tvirtą „stuburą“ galime pamiršti.
Painiava sąvokose ir tiek. Todėl, nepretenduodama į aukščiausios tiesos titulus, dalinuosi savo matymu, kuris man pačiai padėjo tvarkytis su savigarbos-savivertės-pasitikėjimo savimi-meilės sau reikalais. O tvarkytis jie pradėjo tada, kai mečiau užsiėmimą aiškintis sąvokas ir tiesiog sujungiau viską į vieną visumą – ir savivertę, ir pasitikėjimą savimi, ir savigarbą bei meilę sau, kai atėjo suvokimas, kad tai – neatskiriami dalykai, kurie neegzistuoja vienas be kito. Tai – tarsi vidinė atrama, „stuburas“, kuris ir padeda nukritus atsistoti bei eiti pirmyn.
Kas būdinga žmogui, neturinčiam tvirto „stuburo“?
1. Polinkis nuolat prisiminti nesėkmes ir gailestis sau
Šie žmonės įpratę skųstis gyvenimu, savo bejėgiškumu, nepalankiomis aplinkybėmis, negalėjimu kažką pakeisti. Jie nuolat „groja“ vis tą pačią dainą: „Koks (-ia) aš nevykęs (-usi), kaip man nesiseka…“.
Gailestis sau arba „vargšas (-ė) aš“ sindromas kyla iš mūsų negebėjimo tvarkytis savo gyvenimo. Mes atsiduodame kitų žmonių arba aplinkybių malonei. Mus nuolat stumdo tai į vieną, tai į kitą pusę. Mes leidžiame kitiems mus skaudinti, kritikuoti be reikalo, naudotis mumis, nes esame priklausomi nuo kitų ir siekiame dėmesio.
2. Skundai ir kaltinimai
Mes kaltiname kitus ir skundžiamės, nes atsisakome priimti faktą, kad esame patys atsakingi už viską, kas su mumis vyksta. Daug lengviau kaltę užmesti kitiems, nei pasakyti „tai mano reikalai“ ir „man reikėtų pasikeisti“. Žmogus, kuris turi įprotį skųstis ir kaltinti kitus dėl savo nesėkmių, jaučiasi nevisaverčiu ir stengiasi sustiprinti savo padėtį, žemindamas kitus.
Kituose mes smerkiame tas silpnybes ir klaidas, kurias labiausiai slepiame savyje.
Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai mes kaltiname kitus dėl to, kas mums nepatinka savyje. Smerkdami jų poelgius, mes iš esmės sakome: „Aš nepatinku sau, kai taip elgiuosi, todėl negaliu leisti, kad toks tavo elgesys liktų nepastebėtas.“ Kituose mes smerkiame tas silpnybes ir klaidas, kurias labiausiai slepiame savyje.
3. Įprotis apie save galvoti kaip apie beviltišką žmogų, su kuriuo viskas „ne taip“
Ar žvilgtelėję į veidrodį pastebite savo išvaizdos trūkumus? Jeigu taip, tokį įprotį lemia jūsų neigiamas požiūris į save. Į pečius įtraukta galva, liūdna veido išraiška, žemyn nusvirę lūpų ir akių kampučiai, sukaustyti judesiai, netvirta eisena.
Jausdamas viduje trūkumą, žmogus nesiima naujų projektų, įstringa nemėgiamame darbe, taikosi prie aplinkinių ir nekelia sau vertų tikslų.
4. Neadekvati reakcija į kritiką
Tvirto „stuburo“ neturintys žmonės neadekvačiai reaguoja į kritiką. Jie viską priima asmeniškai. Visi žmonės klysta, bet kai klaidą nagrinėji su adekvačiu žmogumi, jis viską supranta, ir pokalbis vyksta konstruktyviai. Žmogus „be stuburo“ situacijos analizę supranta kaip įžeidimą, psichologinę traumą, liudijančią jo nevisavertiškumą. „Stuburo“ nebuvimas neleidžia jam atskirti savęs nuo situacijos, savęs nuo savo klaidos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kenksmingi patarimai, kuriais dažnai mus apipila draugės
5. Abejonės ir delsimas
Silpnas „stuburas“ dažnai reiškiasi baime suklysti. Abejodamas, kad gali įvykdyti tai, ko iš jo tikimasi, žmogus dažnai nedaro nieko arba atidėlioja veiksmus ilgą laiką. Jis nepasiryžta priimti sprendimo, nes galvoja, kad yra nepajėgus nuspręsti teisingai.
Ir tai – tik keli požymiai, kurių tikrai pakanka, kad gyvenimas neatrodytų jaukiu rojaus kampeliu. Tad, kitas klausimas – ką daryti?
Pirmasis pasiūlymas gali nuskambėti kiek nelauktai: ATSISAKYTI SAVIVERTĖS arba kitaip – LIAUTIS SAVE VERTINTI.
O ką daryti, jei savęs nevertinti? „Kaipgi taip? – klausite jūs. – Jeigu savęs nevertinsime, kaip mes žinosime, ko esame verti?“ Būtent nuo tokio požiūrio ir prasideda visos bėdos su „saviverte“. Todėl pirmiausia verta suprasti, vardan ko save vertiname. Tad pradžiai paklauskite savęs ir nuoširdžiai atsakykite:
- Kam man reikia žinoti, ko esu vertas?
- Jeigu aš tai žinosiu, ar mano gyvenimas kaip nors pasikeis?
- Ar aš būsiu išmintingesnis, sėkmingesnis, laimingesnis?
- Ar tai, kad aš save vertinu, kaip nors artina mane prie mano tikslų?
- Ką aš darau su vertinimu? Kankinuos ar kažką darau?
Ir jeigu pasižiūrėsite į „savivertės“ temą iš šios pusės, pamatysite, kad pats savaime „savivertės“ klausimas nieko nesprendžia ir neturi jokios naudos, o dažnai ir atvirkščiai – tampa savigailos, nepasitenkinimo ir savigraužos šaltiniu.
Taip, vertinti mes mokame puikiai. Viską, kas tik juda ir kas nejuda. Gerai–blogai, patinka–nepatinka, gražu–negražu. Ne išimtis esame ir mes patys, kiekviename žingsnyje vertindami save. „Ar gerai aš čia padariau? Ar teisingai nusprendžiau? Oho, kaip kietai pasakiau. Hm, galėjau geriau pasirodyti“. Ir, atrodytų, nieko blogo tame nėra, klausimas tik vienas – kokiu tikslu mes tai darome?
TAIP PAT SKAITYKITE: Kodėl moterys nepakankamai save vertina?
Mūsų „savivertė“ pasislepia už grindjuostės ir nesiruošia iš ten išlįsti, nes visada atsiranda tų, kurie turi daugiau, geriau, gražiau.
Ar vertiname save tam, kad nuveiktumėme kažką įdomaus, pakeistumėme tai, kas netinka, nepatinka? Jeigu taip – puiku! O gal tam, kad turėtumėme priežastį nieko nedaryti, jausti nepasitenkinimą, graužti save, kalti prie kryžiaus už netobulumą ir toliau nieko nedaryti? O tai, kad nedarome, yra visiškai normalu, nes po visų šių savigraužos „aktų“ jėgų kažką daryti tiesiog nebelieka. Ir tada numojame ranka, „nurašydami“ viską žemai savivertei ir pasitikėjimo savimi trūkumui. Ratas užsidaro.
Kitas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį, – KUO REMIASI MŪSŲ „SAVIVERTĖ“?
O remiasi ji dažniausiai išore ir savęs lyginimu su kitais. Vertindami save, mes lygiuojamės į kitus, lyginame save su jais ir nuolat aptinkame tuos, kurie daro ar turi kažką geriau, gražiau, labiau ir visaip kitaip -iau. O iš kur mes žinome, kad tas -iau yra jiems būdingas, o ne mums? Žinome, nes ne kartą ir ne du mums sakė apie tai. Ir nesvarbu, kad jau suaugome, bet mumyse liko gyventi ta Onytė ar tas Petriukas, kurie visada buvo blogesni nei kaimyno vaikai. Ir toliau savo vertę mes matuojame kitų pagyrimais, savo pasiekimais, kažko turėjimu–neturėjimu, t. y. išoriniais atributais ir kategorijomis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Žemos savivertės požymiai ir 30 patarimų, kaip ją padidinti
Mūsų vertė priklauso nuo kitų žmonių nuomonės ar turimų atributų kiekio. Ir kol taip yra, mūsų „savivertė“ pasislepia už grindjuostės ir nesiruošia iš ten išlįsti, nes visada atsiranda tų, kurie turi daugiau, geriau, gražiau. Ir visada atsiras tų, kuriems mes patys, mūsų poelgiai, mūsų darbai atrodys neverti tobulybės pjedestalo, kurie sakys, kad „anas kitas padarė geriau, o tu“… Niekada nebus taip, kad VISI vertins mus taip, kaip mes norėtumėme. Ir kol mes lyginsime save su kitais, kol mums rūpės kitų vertinimai, apie tvirtą „stuburą“ galime pamiršti. O nuo jo būsenos priklauso labai daug…
Kuo tvirčiau viduje jaučiamės, tuo į aukštesnius kalnus ir kopiame. Tai liečia ir aukštus gyvenimo siekius ir smulkmenas. Nuo mūsų „stuburo“ priklausys, ar ieškosime geriau apmokamo darbo ir kokį atlyginimą mums mokės. Nuo jo dažnai priklauso ir mūsų nuotaika. Žmonės su silpnu „stuburu“ dažnai save „nurašo“ ir todėl būna amžinai nelaimingi ir niūrūs. Jis nulems, ar išdrįsime nutraukti santykius, kurie neteikia nei džiaugsmo, nei laimės, bet sukuria papuvusį komfortą ir pilką stabilumą. Nuo jo priklausys, ar paprašysime geresnio stalelio restorane, ar išdrįsime išsakyti savo nuomonę, ar surizikuosime prieiti prie patikusio žmogaus pirmas…
Parengė Ilona Tamošiūnienė (108studija.lt)
