Ir kol ji priešinosi, apie jokį atleidimą negalėjo būti ir kalbos. Kai noras susitaikyti su tėvais kyla iš brandžių apmąstymų ir veržiasi iš pačių giliausių širdies klodų, tai būtinai įvyksta. Bet būna ir taip, kad mes sutinkame atleisti skubotai, nugirdę vieną ar kitą svetimą mintį, kad taip reikia daryti. Tačiau vien paviršinio noro tai padaryti dažnai nepakanka, nes tam, kad atleistumėm IŠ TIKRŲJŲ, reikia įdėti darbo ir pastangų, kurios neįmanomos, jeigu nėra suvokimo, vardan ko tai darai. Atleidimas tėvams – tai procesas, dažnai reikalaujantis ilgo laiko. Tikras atleidimas ir išgijimas neįvyksta per savaitę ar mėnesį, dažnai tam gali reikėti ir ne vienerių metų.
Ir tada suvokiau labai svarbų dalyką: jie irgi žmonės – su savo istorijomis, išgyvenimais ir daug didesnėmis traumomis nei mano. Jie negalėjo daryti kitaip. Nemokėjo. Nežinojo.
„Vaiko sąmonėje tėvai visada teisūs, – teigia psichoanalitikas Gabrielle Rubin. – Vaikas, su kuriuo blogai elgiamasi, galvoja, kad jis pats už tai atsakingas. Ir dažnai ši menama atsakomybė tampa kančios priežastimi tų, kurie laiko save kaltais dėl įsivaizduojamų klaidų, ir vienu ar kitu būdu už jas save baudžia. Kai viskas taip keistai apsiverčia, būtent auka prisiima kaltę, kurią turėtų jausti tas, kuris ją kankino.“ Todėl psichoanalitikas pataria: „Prieš atleisdami, pirmiausiai pripažinkite, kad esate auka, t. y. nekaltas žmogus, kuris jaučiasi kaltas. Nes kitaip giliai viduje jūs ir toliau jausite kaltę ir atleisti nepavyks.“
Taip pat vyksta ir tuomet, kai blogas elgesys buvo netyčinis (pavyzdžiui, sunkią akimirką tėvų nebuvo šalia, nes jie sirgo ar buvo labai užsiėmę). „Nesąmoningam lygmenyje egzistuoja tik priežastinė kančia, – aiškina G.Rubin. – Ketinimas neturi jokios reikšmės, kaip ir kūno atveju: jis neatsižvelgia į ketinimus to, kuris jį kankina, teikia skausmą. Jis kenčia, ir taškas. Ir tik vėliau mes suvokiame, kad mus sužeidė tėvai, ir tuomet mes stengiamės nuslopinti savo neapykantą. Todėl vidiniame darbe mes turime atsižvelgti į savo nevienareikšmišką požiūrį į kai kuriuos dalykus (pavyzdžiui, sunkiau atleisti tėvams, kurie nepripažįsta savo klaidų). O taip pat – į galimybę sustoti, atidėti atleidimo procesą ar visiškai jo atsisakyti.“
Atleidimas – tai jūsų pasirinkimas
Net jeigu mes galvojame, kad atleisti esame pasiruošę, svarbu suprasti, kad sprendimas neatleisti – toks pat teisėtas pasirinkimas. Ir visai nesvarbu, ką apie tai galvoja mus supantys žmonės. Neatleisti – tai taip pat laisvė, kurią turi kiekvienas. Ir tegu ji susijusi ne su objektyviu vertinimu, o tik su mūsų interpretacijomis, bet mes turime tokią teisę – neatleisti. Neverta pasiduoti „tu privalai“, sklindančiam iš aplinkos. Neverta pasiduoti ir mūsų galvose kirbančiam „aš privalau“. Atleisti neįmanoma „iš reikalo“. Tik tada, kai ateina gilus suvokimas ir kai to prašo širdis, atleidimo procesas tampa įmanomas.
Duokite sau laiko
Prieš atleisdami, pirmiausiai pripažinkite, kad esate auka, t. y. nekaltas žmogus, kuris jaučiasi kaltas.
Blogas elgesys, nepriklausomai nuo jo trukmės, motyvų ir prigimties, sukelia gilius ir stiprius jausmus (baimę, įniršį, neapykantą, skausmą, gėdą, neviltį…). Dažniausiai mes juos nuslopiname, bet jų įtaka niekur nedingsta. Ir reikės laiko visa tai iškelti. Todėl dažnai dvasinės praktikos, siūlančios greitą atleidimą ir užsipildymą meile tėvams, nesuveikia. Ne todėl, kad jos blogos ar neteisingos, o todėl, kad mumyse nėra jokios tuščios erdvės, į kurią galėtumėme įsileisti meilę. Ką gali įpilti į indą, kuris užpildytas iki pat kraštų pykčiu, nuoskaudomis, skausmu?
Todėl pirmiausiai teks išsivalyti visa tai, kas sukaupta. Ir tam reikės laiko. Tai, ką jaučiate, paverskite žodžiais ir pripažinkite viską, kas jumyse yra. „Aš nekenčiu jų už tai, kaip jie elgėsi“, „Man skauda“, „Man gėda“. Tai būtinas žingsnis – iškelti į paviršių visas žaizdas. O jų mes turime skirtingai, todėl nėra vieno termino, per kurį turėtų įvykti atleidimas. Juk yra skirtumas tarp žmogaus, kurį skriaudė ir mušė, ir to, kurio tėvai nepalaikė jo siekiuose būti dailininku. Greičiausiai jų žaizdos bus skirtingo gylio ir reikės skirtingo laiko joms užgyti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė Ksenija Bespalova: „Jeigu dar prisimenate ir jaučiate sielos žaizdas, vadinasi, jos neužgijo“
Pajausti, o ne reikalauti
Savo esme atleidimas – gan narcisistinis veiksmas. Visų pirma, jis pakelia mus mūsų pačių akyse. Mes pasijuntame geresni, nei esame iš tikrųjų. Dėl to mes dažnai ir skubame atleisti, o tiksliau – suvaidinti atleidimą. Tačiau ir džiaugsmas, kurį patiriame atleisdami ne iš tikrųjų, būna trumpalaikis. Ir už jį tenka susimokėti, jeigu mums neužtenka kantrybės išgyventi tikro atleidimo.
Įvertinusi tai, ką man davė mano neatleidimas, aš aiškiai suvokiau, kad neatleisti – reiškia ir toliau save skaudinti bei kentėti.
Tam, kad išjaustumėme, ar esame pasiruošę atleisti, teks sugrįžti į savo istoriją, išgyventi visus vidinius konfliktus, prieštaringas emocijas ir nevienareikšmiškus norus. Ir gali būti, kad po to mes nuspręsime, kad nenorime atleisti. Koks bebūtų sprendimas, jis bus gimęs brandžiuose apmąstymuose, ir mes jį priimsime kaip sąžiningą ir teisingą sau. Gali būti, kad tai padės mums išsilaisvinti iš įkyrių minčių ir idėjų, galbūt mes liausimės savo gyvenimą kurti priklausomai nuo kitų žmonių. Bet kokiu atveju, mes nustosime gyventi savo reakcijose, nustosime kovoti, nebeieškosime būdų atkeršyti ir nebelauksime, kad kažkas mums atlygins už skriaudas. Nes tai bus mūsų sąmoningas sprendimas.
Kažkada aš sąmoningai pasirinkau atleidimą, ir tai mane išlaisvino. Įvertinusi tai, ką man davė mano neatleidimas, aš aiškiai suvokiau, kad neatleisti – reiškia ir toliau save skaudinti bei kentėti.
Gyvenimas atleidus
Ar vertėjo dėti tiek pastangų, kad atleisčiau savo tėvams? Vertėjo. Vertėjo dėl to jausmo, kuris atsirado, kai tai įvyko IŠ TIKRŲJŲ. Ar buvo lengva? Man – ne, nes pakeliui teko tvarkytis su pačiais įvairiausiais vidiniais drakonais, besipriešinančiais atleidimui.
Skausmas tapo mano dalimi – kaip smegenys, plaučiai ar inkstai, ir man buvo baisu jo atsisakyti, nes be jo nemokėjau gyventi.
Pradžioje atleisti buvo sunku, nes buvo didžiulis noras atsilyginti už tai, ką, mano suvokimu, su manimi padarė tėvai. Kaip galima nenubausti to, kuris mane įskaudino? Juk skausmas sukelia norą keršyti, norą, kad skriaudikas išgyventų tai, ką išgyvenau aš. Ką daryti? Pasistengti suvokti, kad gyvenimas – tai ne varžybos, kurių tikslas – laimėti bet kuriuo atveju. Ir pasirinkimas visuomet paprastas – arba eikvoti laiką, kuriant vendetos planus, arba priimti savo skausmą ir pradėti rūpintis savo gyvenimu.
Pirmiausia, aš pasistengiau suvokti, kodėl mano tėvai elgėsi būtent taip, kaip elgėsi. Kad ir kaip buvo sudėtinga, bet pasistengiau „įlipti į jų batus“. Ir tada suvokiau labai svarbų dalyką: jie irgi žmonės – su savo istorijomis, išgyvenimais ir daug didesnėmis traumomis nei mano. Jie negalėjo daryti kitaip. Nemokėjo. Nežinojo. Ir aš neturiu jokios teisės dabar už tai jų smerkti.
- Kai atleidau savo tėvams, apėmė pojūtis, kad susigrąžinau savo gyvenimą. Atleidimo procese aš aiškiai suvokiau, kad skęsdama savo kančios liūne, aš nenorėjau pripažinti, kad praeities nebėra. Ji baigėsi. Numirė. O aš vis dar bandžiau ją atgaivinti ir diena iš dienos dariau jai dirbtinį kvėpavimą. Žaizda kraujuoja, ir tu neleidi jai sugyti, kas dieną ją draskydama vis iš naujo. Kažkur iš gelmių iškilo tylus galvojimas, kad mano tėvai turėtų ateiti pas mane ir paprašyti atleidimo. Ir gali būti, kad tada aš jiems atleisčiau, o visos vaikystės žaizdos sugytų per vieną akimirką savaime. Bet pakeliui pamačiau, kad taip galvodama, aš tiesiog atsisakiau išgyti. Skausmas tapo mano dalimi – kaip smegenys, plaučiai ar inkstai, ir man buvo baisu jo atsisakyti, nes be jo nemokėjau gyventi.
- Kai ateidau savo tėvams, mano gyvenime nebeliko didžiosios kančios. Atleidimas – tai ne trintukas, kuris ištrins visus kažkada nutikusius įvykius. Jis nepanaikins to skausmo, su kuriuo gyvenau, ir per akimirką neužpildys gyvenimo džiaugsmu ir taikia ramybe. Tai – kelias, kurį teks praeiti. Teks priimti faktą, kad tėvai paliko širdyje kraujuojančią žaizdą, ir dabar teturiu vienintelį pasirinkimą – gydytis žaizdas ir atleisti. Kai tau tuoj keturiasdešimt, o tu vis dar gyveni vaikystėje ir kaltini tėvus dėl to, ką jie tau padarė, iškyla natūralios abejonės dėl tavo adekvatumo. Ir klausimas: o ką tu pati padarei su tuo, ką, pasak tavęs, padarė su tavim tėvai? Gal pagaliau verta prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir suaugti? Ir aš pagaliau suaugau.
- Kai atleidau savo tėvams, viduje pabudo prigimtinė šiluma, kurios niekada anksčiau nejaučiau. Kažkiek gąsdino tai, kad pradėjus trauktis pykčiui, nuoskaudoms, neapykantai, vietoje laukto džiaugsmo pliūpsnio viduje pradėjo rastis tuštuma – tyli ir nepažinta. Bet palengva ji užsipildė meile, šiluma ir ramybe. Ir tada sparnai pakilo naujam skrydžiui.
O stipriausias suvokimas buvo tas, kad praėjusi tą ne vienerius metus trukusį procesą, vieną dieną aš aiškiai pamačiau – NEBUVO UŽ KĄ ATLEISTI. Ir tada teliko klauptis ant kelių ir prašyti atleidimo. Už visas tas klejones, klajones, neapykantą, nuoskaudas. Ir susitaikymas įvyko, užpildydamas visą esybę iki tol nepažintais pojūčiais, spalvomis, garsais, pažadinusiais snaudusią gyvenimo liepsną.
Ilona Tamošiūnienė (108studija.lt)
