Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Auksines vestuves sutikę Emilija ir Algirdas Staugai: „Nekalbadieniai ir tyla santuokai nepadės“

Kantrybė, atviri pokalbiai ir pasitikėjimas. Tokį auksinių vestuvių sulaukusios santuokos receptą atskleidžia Panevėžyje gyvenantys buvę kraštiečiai Emilija ir Algirdas Staugai. Žmona pripažįsta, kad jiedu su vyru visiškai skirtingi: ji – emocinga, o jis – ramus ir santūrus, bet šie priešingi būdo poliai porai ne kliudė, o tik padėjo eiti bendru gyvenimo keliu. „Kai vyras pamato, kad aš labai pradedu reikšti emocijas, jis mane pritūpdo“, – nusijuokia ponia Emilija ir išmintingai priduria, jog porų mėgstamas tylos karas bei nekalbadieniai santuokos problemų anaiptol nesprendžia.
Panevėžyje gyvenantys Emilija ir Algirdas Staugai
Panevėžyje gyvenantys Emilija ir Algirdas Staugai / Giedrės Minelgaitės nuotr.

Paslapčia

Emilija ir Algirdas amžiną meilę bei ištikimybę vienas kitam prisiekė Radviliškio rajono Pociūnėlių parapijos bažnyčioje. Kaip tada buvo įprasta – paslapčia.

„Aš dirbau vaikų darželio vedėja, o anais laikais tokias pareigas einantis žmogus negalėjo tuoktis bažnyčioje. Tad mes patamsiais, tamsiais kampeliais su liudininkais keturiese paslapčia atėjome į bažnyčią. Mano tėvukai griežtai pasakė: „Pirma reikia paimti šliūbą. Kitaip net negalvok į Metrikacijos skyrių važiuoti, nes mes jokio leidimo ir palaiminimo neduosim.“ Taigi paėmėme šliūbą, gavome tėvų palaiminimą ir atvežę į Kėdainius pareiškimus pradėjome ruoštis vestuvėms“, – prisimena Emilija.

Dukros staigmena

Pora auksinės sukakties sulaukusios santuokos įžadus atnaujino ir Pociūnėlių bažnyčioje, ir Metrikacijos skyriuje – Kėdainių miesto rotušėje. Emilijai ir Algirdui ši šventė tapo tikra staigmena – iki paskutinės akimirkos jiedu nieko nežinojo.

„Tai dukros staigmena. Nenorėjome organizuoti jokios šventės, nes prieš trejus metus mūsų sūnus žuvo, taigi ne tas galvoje. Vis tik dukra įkalbėjo: „Mes jus tik nusivešim su anūkais į fotostudiją pasidaryti nuotrauką. Pasipuoškite ir laukite mūsų.“

Pasipuošėme ir laukiame. Išgirstame muziką. Pasižiūrime pro langą, o ten pilna žmonių, balionai, limuzinas stovi! Mano širdelė minkšta, tai iškart puoliau į ašaras, – jaudinančią akimirką prisiminė Emilija. – Nuvažiavome į Pociūnėlių bažnyčią, paskui į rotušę, tada pravažiavome per visus savo jaunystės kaimus, vietas, kur dirbome, o galiausiai – į mums suruoštą šventę Radviliškio rajone esančiame traktieriuje. Įsodino mudu su vyru į karietą, o visi svečiai nuskubėjo pasitikti. Grojo kapela, stalas nukrautas – tikros senovinės vestuvės. Dukra norėjo, kad grįžtume tuos 50 metų į praeitį.“

Aukštas gražuolis garbanotais plaukais

Emilija ir Algirdas nuo 1971 m. gyvena Panevėžyje, bet kilę abu iš Kėdainių krašto: Emilija – iš Pernaravos, o Algirdas – iš Gudžiūnų seniūnijoje esančio Margininkų kaimo. Susipažino pora, kai Emiliją likimas atvedė į Gudžiūnus.

„Pas tėvus augome keturi vaikai, – pasakoja pašnekovė. – Aš buvau vyriausia. Kolūkio laikais tėvams tiek vaikų išlaikyti buvo labai sunku. Baigusi mokyklą įstojau į Pedagoginį institutą Vilniuje. Tėvams reikėjo trimis vaikais rūpintis namie, todėl dar man kažką duoti buvo nelengva. Gavau stipendiją, bet ši buvo labai mažutė. Taigi pasimokiau metus ir perėjau į neakivaizdines studijas. Nuvykau į Kėdainių Švietimo skyrių ir mane, 19-metę, paskyrė Gudžiūnų vaikų darželio vedėja. Vyras šiame kaime dirbo vairuotoju.

Aš buvau labai aktyvi ir dalyvaudavau įvairių būrelių veikloje. Mama sakydavo: „Vaikeli, pas tave kaip šuniui spirga ant uodegos – lakstai, visur tavęs pilna.“ Aš tokia, o mano vyras – ramus, išlaikytas, per daug emocijų nereiškiantis. Sakyčiau, tikra priešingybė.

Emilija ir Algirdas amžiną meilę bei ištikimybę vienas kitam prisiekė Radviliškio rajono Pociūnėlių parapijos bažnyčioje. Kaip tada buvo įprasta – paslapčia.

Taigi buvo Gudžiūnuose toks šokių kolektyvas. Grįžome mes iš Dainų šventės. Algirdas, matyt, jau anksčiau šokiuose mane buvo nusižiūrėjęs. Lipame iš autobuso, o šokėjai mus iškelia.

Žiūriu, mane kelia toks aukštas, garbanotas, labai gražus vyras. Galvoju: na, čia dabar, iš kur tas atsirado? Algirdas mano šokėjui ir sako: „Tu būk laisvas. Dabar aš jau ją globosiu.“ Ir viskas. Nuo to karto pradėjome draugauti ir beveik po trejų metų susituokėme“, – pasakojimu dalijasi Emilija.

Išmintinga anyta

Pasakodama apie auksinę santuoką Emilija tik pačiais gražiausiais žodžiais mini savo anytą.

„Vyro mama būdama 50-ties liko našlė. Sako, kad kitos marčios pykstasi su savo anytomis, o štai mano buvo puiki. Niekada nei pykomės, nei barėmės. Ji – labai šviesaus atminimo moteris, be galo išmintinga, visur padėdavo, negailėdavo gyvenimiškų patarimų.

Kai mes nusprendėme išsikraustyti į Panevėžį, mano vyras klausė jos: „Mama, kaip tu viena liksi gyventi?“ O ji atsakė: „Vaikeli, tu sukūrei savo šeimą ir tu turi gyventi savo gyvenimą su savo šeima.“

Džiaugiuosi, kad ir aš vyro šeimoje, ir vyras mano šeimoje buvome labai gražiai priimti. Turbūt reikia pačiam būti geru, tai tada ir anytos, uošviai, ir visi kiti bus geri“, – mano Emilija.

Jaunuoliams trūksta kantrybės

Auksinį vestuvių jubiliejų sutikusios poros teiraujuosi, kas su šiuolaikiniu jaunimu nutiko, kad net 30-mečiai jau gyvena antroje santuokoje. Kodėl nesiseka įminti tvirtos santuokos paslapties?

„Jauni žmonės dabar neturi kantrybės, – sako Emilija. – Mūsų du anūkai jau susituokę. Aš jiems sakau, kad nereikia skubėti už netaip pasakytą žodį pykti, o jų žmonoms – kad nereikia bausti vyro ir išeiti miegoti į kitą kambarį ar nekalbėti. Negalima šitaip. Juk gyveni su žmogumi ir turi suprasti, kad ir jis turi savo būdą, sampratą apie viską. Nusileiskite vienas kitam. Pasakė sutuoktinis kažką, kas jums nepatiko? Išeikite į miestą, pasivaikščiokite, nusiraminkite ir bus gerai. Reikia turėti kantrybės suprasti kitą žmogų, suprasti, kad ir jis turi savo jausmus“, – išmintimi dalijasi Emilija.

Neužginkite mėgstamos veiklos

Pora sutaria, kad sutuoktiniai neturėtų versti vienas kito atsisakyti mėgstamos veiklos. Štai Emilija net ir labai baimindamasi, bet leisdavo vyrui sklandyti.

„Mano vyras turėjo daug hobių. Jis ir motociklu važinėjo, ir sklandytuvu sklandė. Taigi aš pasiimdavau savo du vaikelius, važiuodavau į aerodromą, sėdėdavome pievoje ir laukdavome, kol jis nusileis.

O kaip baisu man buvo! Jis sėda į sklandytuvą, pakyla į orą ir, kol nusileidžia, man per visą kūną šiurpas eina. Vaikus augini ir dar žiūrėk į dangų, kada vyras nusileis, o juk visko gali nutikti. Bet kaip aš galėjau jam uždrausti, jeigu ta veikla vyrui miela? Jokiu būdu negalėjau“, – įsitikinusi moteris.

Pasakodama apie auksinę santuoką Emilija tik pačiais gražiausiais žodžiais mini savo anytą.

Už supratingumą Algirdas žmonai atsilygindavo tuo pačiu. Emilija aktyviai dalyvavo saviveikloje ir netgi žaidė dar mokyklos laikais pamėgtą krepšinį. Vyras nieko nedraudė.

„Taip gražiai ir susiderinome. Žinojome, kad neišduosime vienas kito – pasitikėjome. Reikia pasitikėti žmogumi, kuris šalia tavęs. Kitą kartą gal ir atrodo, kad kažkas ne taip. Sako, tos pavydo, baimės akys didelės, bet reikia pasitikėti savo žmogumi ir suprasti, kad jam reikia išeiti, pabūti, atsipalaiduoti. Tą patį savo anūkams sakau: leiskite, nepykite.

Šeimoje vyras ir žmona turi būti ramstis vienas kitam. Kai netekome sūnaus, aš stipriai rėmiausi į Algirdą. Jei ne jis, nežinau, kaip būčiau išgyvenusi. Vyras mane ramino, leido išsiverkti. Pirmais metais, galima sakyti, iš kapų beveik neišėjau, bet jis niekada man nepriekaištavo. Suprato, kad turiu susitaikyti“, – pasakoja Emilija.
Brandžios meilės spalvos

Sutuoktiniai pastebi, kad jaunystėje iš pradžių porą jungia meilė, susižavėjimas, o pradėjus auginti vaikus, vėliau sulaukus 50-ties, antroji pusė tampa labai artimu žmogumi, su kuriuo viskuo daliniesi.

„Tėvai yra tėvai, vaikai yra vaikai, o vyras ar žmona yra žmogus, su kuriuo gali apie viską pakalbėti. Tada ta meilė atrodo kitokia: stipriai išryškėja savitarpio pagarba, mes visada laukiame vienas kito, – šypsosi pora. – Santykiuose reikia neišsišokti, dovanoti vienas kitam.

Vyras mane pažįsta ir puikiai moka nuraminti. Kai pamato, kad aš pradedu labai reikšti emocijas, jis mane pritūpdo, – nusijuokia Emilija. – Sako: „Gana, gana, nusiramink, viskas gerai.“ Turbūt gyvenimas tokius žmones ir suveda.“

Nekalbadienius – lauk iš poros santykių

Pora nesigina – šeimyninis gyvenimas tikrai nebuvo vien rožių žiedlapiais klotas. Gražias dienas kartkartėmis keitė dūmai bei atvirkščiai. Kaip ir pas visus. Vis tik Emilija su Algirdu įsitikinę, kad labiausiai gražius santykius puoselėti padeda nuoširdūs, atviri pokalbiai.

„Reikia šnekėtis su žmogumi, nes kai šnekiesi, visi dalykai išsisprendžia. Nereikia tylėti, nereikia tų nekalbadienių. Tiesa, iš pradžių ir pas mus jų buvo, bet mano vyras labai švelnus.

Būdavo, pareina namo, o aš nekalbu. Jis: „Na, Emilyte, būk gerutė, na, viskas, nepyk.“ Na, ir nepyksti. O paskui apsišlifavome“, – pasakoja moteris.

Taip elgėsi patys, pataria ir kitiems

Dalydamasi tvirtos santuokos paslaptimis pora atskleidžia dar vieną detalę – atvykę pas vienas kito tėvus jie pamiršdavo visus tarpusavio barnius.

„Buvome sutarę iš karto: nebus taip, kad atvažiuosime pas tėvus ir nekalbėsime vienas su kitu ar rodysime tėvams, kad esame susipykę. Kam tėvams reikia to skausmo? – retoriškai klausia Emilija. – Kam reikia, kad jie mus matytų piktus, susiraukusius? Ar pas mano tėvus atvažiuodavome, ar pas vyro, visada būdavome geros nuotaikos ir nesvarbu, kad pasipykę, bet tėvams užgauti širdies nenorėjome.

Savo dukrai tą patį sakiau: „Jei su vyru susipykot, prašom pas mus nevažiuoti ir nesirodyti pikti – tik su gera nuotaika.“ Juk tėvams skaudu. Paskui galvojame, kas tiems vaikams nutiko, kodėl jie susipyko?“

Pusė amžiaus skriste praskrido

Emilija ir Algirdas negali atsistebėti, kaip taip greitai galėjo prabėgti net pusė drauge praleisto amžiaus.

„Atsisukame atgal ir atrodo, jog viskas dar taip nesena... Sunku patikėti, kad jau sutikome auksines vestuves. Turbūt buvo gera vienam su kitu, nes nereikėjo apie nieką kitą mąstyti – jis skubėdavo į namus, aš taip pat skubėdavau, ir viskas buvo gerai“, – pokalbį užbaigia Emilija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?