Atrodo, visos idėjos vertos realizavimo, darbas, kurį turiu, man patinka, viską padarau, tačiau po kurio laiko noriu daryti vėl ir vėl kažką kita, ką sugalvojau... Tada labai nervinuosi, kad nieko nespėju, išsenku, graužiu save dėl to nespėjimo ir kad lieka nerealizuotų planų, jaučiuos beviltiškai, kad para teturi tik 24 val.
Žinoma, šalia visko dar turiu ir šeimą – vyrą, vaikus, tad šalia darbų noriu skirti laiko ir jiems. Tačiau tas dėmesys gaunasi toks pabiras, nuotrupom, priebėgom... Tuomet sąmoningai stabdau save ir imu dėliotis mintis į lentynėles, rikiuotis prioritetus, apmąstau, kas dabar vyksta, ir kurlink norėčiau eiti toliau.
Ir kas būtų su kitaip, jei vis tik realizuočiau visas į galvą šovusias mintis 100%? Kas pasikeistų mano gyvenime?
Suprantu, kad gyvename nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame nuo pokyčių ir nuolatinio virsmo, kai mintis veja mintį, sukasi galva. Todėl tikiu, išgyvenu tam tikrą nuolatinį veiklos maratono jausmą, nerimą, baimę, nesaugumą. Tokiu atveju pirmiausia racionaliai bandau sau atsakyti į klausimus, ar tikrai yra pagrindo nesaugumui, kas jį sudaro, kaip galėčiau jo išvengti, jei visgi yra tam tikrų jo užuominų.
Antra, bandau racionaliai suvokti, kad baimės yra tik mano galvoje, nerimas dėl nežinomybės, dėl neužtikrintos ateities sukasi tik manyje. Tad stengiuosi nurimti, pajusti savo kvėpavimą, pajusti kūną – kaip sėdžiu, ką dabar darau, kur yra mano rankos ir kojos, kaip kūnas jaučiasi ir t. t. Tai kažkas panašaus į mindfulness, sąmoningo buvimo praktiką, kai tiesiog bandau stabdyti save ir stengiuos „pastatyti“ save dabartyje, čia ir dabar.
Iš kitos pusės imu taikyti perfrazavimą (angl. refraiming) ir pasidžiaugiu, kad esu apdovanota generuoti vis naujas idėjas. Galimas daiktas, man reiktų save labiau išbandyti komandoje generuojant idėjas bei suburti aplink save žmones, kurie gebėtų veikti. Tad įvairiais būdais bandau sau atsakyti, ar tikrai tai baimei ir nerimui yra pagrindo.
Trečia, gana ilgai svarsčiau, ar toks mano bėgimas nėra susijęs su noru eiti greitai, paviršiumi ir gauti viską čia ir dabar nebeinvestuojant dar daugiau pastangų. Yra tam tikras nuovargis dėl ankstesnių darbų, kuomet ilgus metus buvo daromi vieni ar kiti projektai, ir tik po kelerių metų jie atnešę sėkmę. Todėl atsiranda noras užsidirbti greičiau ir ieškoti, suktis paprasčiau.
Tačiau vis viena pastebiu, kad jei noriu giluminių dalykų, ne paviršutiniškų, ne fast foodo, suprantu, kad turiu ir dirbti ir toliau taip iš lėto, ramiai, nuosekliai. Pasiekimai įmanomi tik kartojant ir įsipareigojant tam pačiam veiksmui, nesiblaškant, nes suprantu, kad greitas rezultatas man nesuteikia to pasitenkinimo jausmo veikla ir savimi, kurio trokštu.
Dar vienas klausimas, į kurį taip bėgdama vis bandau atsakyti: ar tos veiklos nėra iš noro pabėgti nuo kažko? Ar jos iš tikro atsiranda dėl savirealizacijos? O gal vis dėlto tai nerimas dėl kažko, pavyzdžiui, baimės netekti darbo ar nebūti tobulai visose srityse, nepatenkinti visų šeimos narių ir savo lūkesčių (ar, neduokdie, pamiršti kažką padaryti) ir nebūti tobulai darbuotojai? O gal taip bėgu nuo santykių, kuriuose būti ir išbūti reikia pastangų, jėgų, tvirtybės?
Ir kas būtų su kitaip, jei vis tik realizuočiau visas į galvą šovusias mintis 100%? Kas pasikeistų mano gyvenime? Ir užduodama šiuos klausimus suprantu, kad visa, kas ateina į galvą, neturi būti realizuota. Kai kas tėra atgarsiai praėjusių įvykių, situacijų, informacijos, susitikimų, ir kad tai suvirpina, bet ir tiek viso to vaidmens.
Tad suprantu, kad turiu susidėlioti prioritetus ir apsibrėžti tikslus. Susidėlioti aiškesnį veiksmų planą ir pradėti jį realizuoti žingsnis po žingsnio. Suprantu, kad man gyvenimas duotas tik vienas ir jame turiu pagaliau apsispręsti ir pasirinkti vieną-du kelius, bet ne dešimt. Kad turiu lošti su tomis kortomis, kurios šiandien man duotos į rankas, nes šiandien yra tik toks, o ne kitoks žaidimas. Ir ką bepasirinksiu, tai bus mano pačios kelias, mano pačios žaidimas su mano pačios kuriamomis pakeliui taisyklėmis. Ir kad nesibarstydama išlieku savimi. Tad geriau sustabdyti save pačiai. Kitu atveju sustabdo pats Gyvenimas.
Asmenybės ugdymo (koučingo) specialistė dr. Aistė Dromantaitė, http://sprendimu.link
15min GYVENIMAS kartu su „Gerų emocijų namais“ inicijuoja projektą „Būk savimi!“.
Gal teko keisti profesiją, nes suvokėte, kad jūsų pašaukimas – daryti visai ką kita? O gal sėkmingai kopusi(-ęs) karjeros laiptais suvokėte, jog laimingiausia(s) jaučiatės, stebėdama(s), kaip auga jūsų vaikai, ir jais rūpindamasi(s)? O gal buvimas savimi – tai sprendimas nesusilaukti vaikų, neapsikrauti daiktais ir pasitenkinti tuo, ką turite?
Rašykite, lauksime jūsų istorijų (gali būti ir anoniminės, pakeistu vardu). Įdomiausių tekstų autorių lauks prizas – Kamilos Golod knyga „Drąsa būti savimi“. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
