Šia istorija savo instagramo paskyroje pasidalinusi advokatė Evelina Kiznė sulaukė milžiniško sekėjų susidomėjimo. Apie bylą ir panašias situacijas ji sutiko papasakoti ir portalo 15min skaitytojams.
Pasak E.Kiznės, darbuotojas dirbo vienoje turto apsaugos paslaugas teikiančioje įmonėje. Jo pareigos buvo greitojo reagavimo grupės apsaugos darbuotojas. Darbdavys ir darbuotojas susitarė, jog darbuotojas pasyviai budės namuose, už tokį pasyvų budėjimą mokant 25 proc. atlyginimo dydžio priemoką prie darbo užmokesčio, už faktiškai atliktus veiksmus mokant kaip už faktiškai atliktą darbą.
„Nutraukus darbo sutartį, darbuotojas kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydamas įpareigoti darbdavį išmokėti 4 392 Eur sumą. Darbuotojas nurodė, jog darbdavys netinkamai apskaičiavo jo darbo užmokestį už darbą naktį, poilsio dienomis, neapmokėjo viršvalandinio darbo.
Be to, darbuotojas prašė priteisti delspinigius ir netesybas už vėlavimą atsiskaityti po darbo sutarties nutraukimo. Darbo ginčų komisija viršijo darbuotojo pareikštus reikalavimus ir priteisė darbuotojui iš darbdavio 34 288,04 Eur (neatskaičius mokesčių) su darbo santykiais susijusių išmokų; 6 821,54 Eur delspinigių; 4 041,28 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų už visą uždelstą atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo“, – nurodė advokatė.
Jos teigimu, darbo ginčų komisija padarė išvadą, jog darbuotojo pasyvus budėjimas namuose negalėjo būti prilyginamas poilsio laikui, dėl to šis laikas turėjo būti apmokamas kaip darbo laikas.
Ginčui persikėlus į teismus galiausiai byla buvo perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT). 2023 m. gruodžio 20 d. LAT priėmė nutartį, kuria pasisakė, ar budėjimo namuose laikas turėjo būti vertinimas kaip darbo ar kaip poilsio laikas, atitinkamai, taigi, toks laikas turėjo būti apmokamas darbo užmokesčiu.
„LAT nurodė, kad Darbo kodekso nuostatos turi būti aiškinamos kartu su 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, taip pat atsižvelgiama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) jurisprudenciją, kurioje aiškinamos šios direktyvos nuostatos.
Teismas nurodė, kad, remiantis Europos Sąjungos teise, ESTT suformuota praktika, laisvas nuo darbo laikas turi būti suprantamas kaip laikas, kai darbuotojas neturi vykdyti jokių darbinių funkcijų, neturi paklusti vidaus darbo tvarkai, laikytis darbdavio nurodymų, naudojamas darbuotojo nuožiūra, ir priešingai, laikas, kada darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti darbdavio pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas, laikomas darbo laiku.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbuotojas, nors ir budėdavo namuose, privalėjo būti darbdavio nustatytoje vietoje (kuri sutapo su jo gyvenamosios vietos adresu), be darbdavio žinios ir leidimo negalėjo jos keisti, jam buvo priskirtas automobilis ir priklausančios specialios priemonės, darbo pradžioje ir pabaigoje darbuotojas turėjo gauti darbdavio leidimą iš stebėjimo valdymo centro siekiant pakeisti pamainą, jam buvo draudžiama miegoti, gulėti, užsiimti kita pašaline veikla, nesusijusia su tiesioginių pareigų atlikimu, prarasti budrumą.
Gavęs nurodymą vykti į objektą darbuotojas turėjo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 1,5 min., pradėti važiuoti automobiliu nurodytu adresu.
LAT teisėjų kolegija patvirtino bylą nagrinėjusių teismų išvadas, jog darbuotojo budėjimo laikas, atsižvelgiant į taikytų apribojimų intensyvumą, kvalifikuotinas ne kaip poilsio, o kaip darbo laikas. Atsižvelgiant į tai, už budėjimo laiką darbuotojui turi būti mokamas užmokestis kaip už dirbtą laiką“, – paaiškino E.Kiznė.
Daugiau naudingos informacijos apie darbo teisę rasite „Instagram“ paskyroje „Advokate.Evelina“.