Bronislavai prieš šešerius metus diagnozuota senatvinė silpnaprotystė (demencija). Ji vaikšto, girdi, puikiai mato, viską supranta, reaguoja į aplinką, tačiau negali kalbėti ir pasirūpinti pagrindiniais savo poreikiais, nes neprisimena ir ką tik nutikusių įvykių. Viskas moters gyvenime – momentinis džiaugsmas.
„Bronislava visą gyvenimą dirbo pradinių klasių mokytoja. Niekada nesukūrė šeimos ir neturi jokių artimųjų. Nors ji nėra fiziškai neįgali, moteriai būtina pagalba ir žingsnis po žingsnio duodami nurodymai. Jai reikia padėti apsirengti, pasakyti, kad paimtų šaukštą ir pavalgytų.
Pas Bronislavą kasdien atvyksta socialinių paslaugų tarnybos darbuotojai ir stengiasi patenkinti visus jos dvasinius ir fizinius poreikius: aprengia, šukuoja, ruošia maistą, bendrauja, eina pasivaikščioti, skaito knygas“, – apie Bronislavos kasdienybę pasakoja projekto „Socialinių paslaugų plėtra Mažeikių mieste“ vadovė Justina Skunsmonienė.
Praeitą gegužę prie projekto prisijungusi Bronislava jautėsi labai prislėgta. Justinai su ja susipažinus, moteris buvo itin uždara, ramaus būdo ir liūdnų akių.
„Iš pradžių Bronislava negalėjo išreikšti savo norų, jaučiau, kad jos gyvenime trūksta džiaugsmo, o ji pati slepiasi savo vidiniame pasaulyje.
Socialinių paslaugų tarnybos krizių centre net šešis savaitgalius viešėjusiai senjorai tarnybos darbuotojai padėjo sustiprėti visais atžvilgiais. Drauge su jais Bronislava spalvino, piešė, dalyvavo smėlio, šviesos ir spalvų terapijose, pradėjo sportuoti ir lavinti smulkiąją motoriką ir kūno judesius“, – pasakoja J.Skunsmonienė.
Deja, pati Bronislava negali papasakoti apie pokyčius gyvenime pradėjus dalyvauti „Atokvėpio“ programoje. Telieka stebėti ją besišypsančią ir noriai pozuojančią nuotraukoms.
Iš pradžių Bronislava negalėjo išreikšti savo norų, jaučiau, kad jos gyvenime trūksta džiaugsmo, o ji pati slepiasi savo vidiniame pasaulyje.
Šiuo metu su Bronislava daugiausia laiko leidžia centro savanoriai. Kartu jie lankosi parodose, vaikštinėja po parką ar mišką.
„Nuo dalyvavimo projekte pradžios moteris išlavino ir primirštus savo fizinius judesius. Visada pastebiu, kaip nušvinta Bronislavos akys, kai ji kartu su savanoriais ruošiasi kur išeiti. Manau, ji jaučiasi kur kas laimingesnė ir ne tokia vieniša. Mūsų centre Bronislava daug laiko praleidžia su bendraamžiais ir, tikiu, nesijaučia tarp jų svetima“, – džiaugsmo neslepia pašnekovė.
Skundų dėl sveikatos neturinčių senjorų ir vyresnio amžiaus žmonių su vienokia ar kitokia negalia užimtumas yra itin opi problema tiek didmiesčiuose, tiek miesteliuose. Justina pastebi, kad į užimtumo programas Mažeikiuose susirenka vis daugiau senyvų žmonių. Jie kenčia nežinodami, kuo užsiimti, nors iš tikrųjų tenori pamatyti ką nors neregėto ar sužinoti ką nors naujo. Didžiausias džiaugsmas jiems – bendrauti ir leisti laiką su savo bendraamžiais.
„Negaliu nepastebėti, kad labiausiai senjorai mėgaujasi paprasčiausia proga kartu išgerti arbatos ir prisiminti jaunystės laikus“, – juokiasi projekto vadovė J.Skunsmonienė.
Kol Bronislavai Irena padeda pasiruošti pasivaikščiojimui po šalia ošiantį mišką, yra proga pasidairyti po kuklius, bet ypač tvarkingus moters namus. Kiekvienas daiktas čia turi savo vietą. Koridoriuje staliuką puošia nėriniais dekoruota servetėlė, ant jos – vazoje pamerktos gėlės, virš lovos įkalta vinis, ant kurios pakabinti visi moters rožiniai...
Sienos tuščios. Nė vienos nuotraukos, išskyrus kalendorių su popiežiaus portretu ir pačios Bronislavos sumeistrautus karolius šuneliui. Moterys apsirengia šilčiau ir išlydi svečius pro vartelius. Bronislava šypsosi ir mojuoja. Entuziastingai mojame atgal, nors praeis kelios valandos, ir ji jau nieko neprisimins...
