Charlesas Dickensas ir trys jo moterys

Šio pasaulinės literatūros klasiko kūriniai persmelkti 19 a. Londono dvasia. Dickensas pelnytai vadinamas talentingiausiu to meto Londono dainiumi. Rašytojo asmeninį gyvenimą taip pat galima pavadinti ypatingu – savo išskirtiniu dėmesiu Dickensas buvo apdovanojęs net kelias vieno kraujo moteris – tris seseris.
Charlesas Dickensas (1812-1870)
Charlesas Dickensas (1812-1870) / „Scanpix“ nuotr.
Rašytojas Charlesas Dickensas
Rašytojas Charlesas Dickensas

Mary, Catherine ir Georgina Hogarth. Teigiama, kad pirmąją jis mylėjo, antrąją vedė, o trečioji auklėjo jo ir Catherine‘os vaikus ir išbuvo šalia garsiojo rašytojo iki paskutinės jo gyvenimo akimirkos.

 

Charleso Dickenso santykiai su trim seserimis Hogarth buvo tokie painūs, kad net jis pats, pajutęs, jog situacija pradeda slysti iš rankų, žurnale publikavo laišką, mėgindamas tikriausiai ne tik kitiems, bet ir pats sau paaiškinti, kas vyksta.

 

Seserų Hogarth likimai, tampriai susiję su garsiojo rašytojo gyvenimu, atrodo tarsi sentimentalaus romano herojų istorijos. Tačiau viską pradedi vertinti kiek kritiškiau, kai sužinai, kad Dickensas, savo kūriniuose apdainavęs šeimyninę idilę, pats jos beveik neragavo. Be to, jo būta tokio ūmaus, neramaus, nervingo, jautraus, kad imi abejoti, ar apskritai šeimyninė laimė jį galėjo aplankyti.

 

Catherine

Catherine
Catherine

Su Hogarthų šeima Charlesas susipažino dar tada, kai buvo nemažai vilčių teikiantis jaunas rašytojas. Šios pažinties būta grynai dalykinės – šeimos galva George‘as Hogarthas dirbo „Evening Chronicle” laikraštyje, be to, turėjo gan ryškių literatūrinių gabumų. Dickensas su George‘u susitikdavo ne tik redakcijoje bet ir Hogarthų namuose Čelsyje, kur su savo tėvais gyveno keturios žavios seserys. Tiesa, tuo metu tik viena iš jų – devyniolikmetė Catherine – buvo tinkamo amžiaus tekėti. Mary tebuvo šešiolika metų, kitoms – dar mažiau.

 

Tuo metu Charlesas Dickensas, skandalingai paliktas karštai mylėtos bankininko dukters, nusprendė, kad jo, kylančio garsaus rašytojo, gyvenime tokių autoritetui kenkiančių istorijų nebegali būti. Tada jam nuoširdžiai atrodė, kad Catherine labai tinkama šeimyninei idilei kurti. Mergina, kilusi iš kultūringos, apsišvietusios, pasiturinčios šeimos, galės, kaip tuo metu atrodė, iki gyvenimo galo jam būti ir mylimąja, ir drauge, ir ramia užuovėja sudėtingame rašytojo gyvenime.

 

Sėkminga rašytojo kūrybos pradžia (jo romaną „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai” gerai sutiko ne tik skaitytojai, bet ir kritikai) sutapo su jo ir Catherine‘os Hogarth sutuoktuvėmis.

Iš pradžių jaunavedžiai įsikūrė Charleso kukliame trijų  kambarių viengungiškame bute, tačiau jau greitai minėtasis romanas autoriui atnešė didelių pajamų ir Dickensai galėjo įsigyti erdvų namą Londono centre.

 

Tapytuose jaunystės laikų portretuose Catherine – romantiška žydrų akių gražuolė. Tačiau Dickenso biografai, vertindami rašytojo žmoną, kalba ką kita: tai stambi neryškių bruožų mergina, viskam abejinga, vangi, linkusi į depresiją ir nežibanti nei sąmoju, nei intelektu. Ir vis dėlto kažkuo ji buvo išskirtinė – juk kitaip Dickensas nebūtų vedęs būtent jos?

 

Mary

Mary
Mary

Kai tik jaunavedžių pora įsikūrė savo naujajame name, rašytojas pareiškė norą, kad drauge su jais apsigyventų Catherine‘os sesuo Mary. Kodėl? Juk ši mergina turėjo jaukius namus Čelsyje, rūpestingus tėvus. Ir pinigų Hogartų šeimai netrūko, taigi Dickenso pageidavimo niekaip negalėtum laikyti paprasčiausiu rūpesčiu Mary gerove... Apie tai, kad persikrausčiusi Mary padės savo vyresniajai seseriai darbuose, negalėjo būti nė kalbos – jau tada jaunoji sesuo sunkiai sirgo. O Catherine‘ai, susilaukusiai pirmojo vaikelio, padėdavo tarnaitė. Šiaip ar taip, Dickenso žmona sutiko, kad Merė persikraustytų į jų namus. Ar ji tada įtarė apie savo vyro jausmus seseriai, ar ne – lieka tik spėlioti.

 

Jausmai dviem seserims

Ankstyvieji Dickenso laiškai Catherine‘ai labai skirtingi: tai liejasi priekaištai dėl jos šaltumo ar kaprizingumo, tai ji vadinama „brangiąja pelyte”, „mylimuoju paršeliu” ar „brangiąja Teti” – visi šie meilūs kreipiniai, be abejonės, rodo švelnumą žmonai. Tačiau tuo pačiu metu rašytojas išgyvena ir tyrų jausmų audrą Mary. Vos aštuoniolikos metų mylimosios netektis Dickensą sukrėtė iki sielos gelmių. Mergina mirė nuo infarkto Čarlzui ant rankų, kai jie visi trys vieną vakarą grįžo iš teatro. Rašytojas nuo patirto šoko neatsitokėjo daugelį metų. Jis nuėmė nuo Mary rankos mažytį žiedelį ir užsimovė jį sau ant piršto – nešiojo jį iki gyvenimo pabaigos. Taip pat jis saugojo mirusios mylimosios plaukų sruogą.

 

Kai mirė sesuo, Catherine laukėsi. Nėščiai moteriai teko slaugyti ne tik sukrėstą motiną, bet ir visiškai palūžusį vyrą. Galbūt kaip tik tomis dienomis ji suprato, ką Charlesas iš tiesų galėjo jausti Mary. Netrukus Catherine persileido...
Dickensas neslėpė savo sielvarto dėl žmonos sesers mirties, jis atvirai apie tai rašė savo laiškuose ir dienoraštyje: „Ji buvo mūsų namų siela. Turėjome žinoti, kad visi kartu esame per daug laimingi. Aš netekau paties geriausio draugo, savo brangiosios mergaitės, kurią mylėjai švelniau nei bet ką kitą. Žodžiais neišreikši, kaip man jos trūksta, ir to atsidavimo, kurį jai jutau.“ Tikriausiai ir Catherine skaitė šiuos prisipažinimus, ji žinojo, kad retkarčiais Charlesas, užsirakinęs sesers kambaryje, liesdavo jos drabužius, uosdavo jos aromatą... Ant Mary antkapio Dickenso noru iškalti žodžiai: „Jaunajai. Nuostabiajai. Gerajai.“ Rašytojo testamente pareikšta valia palaidoti jį greta Mary.
Pamažėle Catherine, matydama, ką išgyvena vyras, pasidavė... jau mirusiai konkurentei. O Mary kaskart nauju vardu vis atgydavo Dickenso romanuose.

 

Daugiavaikė šeima

Kita vertus, tuo metu Dickensas dar buvo prisirišęs prie Catherine, jį ramino žmonos švelnumas, geraširdiškumas. Nes pats namuose jis buvo tikras tironas: kai kurdavo, rašydavo, visi aplink turėdavo vaikščioti ant pirštų galiukų, kai staiga panorėdavo linksmintis, namai prisipildydavo žmonių ir triukšmo, o žmona turėdavo dalyvauti tame šurmulyje, be abejonės, linksma, džiaugsminga ir sveika. Tik net ir labiausiai stengdamasi nesugebėjo užpildyti tuštumos, atsiradusios rašytojo širdyje dėl Mary netekties.

 

Dickenso biografai Catherine kaltina tuo, kad ji nesidomėjo vyro kūryba, nelydėjo į jo naujų knygų pristatymus, skaitymus. Bet ar ji turėjo tam laiko?! Juk kam nors reikėjo rūpintis didžiuliu namu, vaikais, kurių laikui bėgant atsirado net dešimt. Buities rūpesčių spaudžiamai moteriai, aišku, nebelabai buvo įdomus visuomenės gyvenimas.
Reikia pasakyti, kad Catherine stengėsi rasti progų pabūti su vyru ne vien namuose. 1842 m. jie su Charlesu, namie palikę tris vaikus, pusmetį praleido Amerikoje. Kai kitą sykį pora keliavo už vandenyno, vaikų buvo jau keturi – tada moteris į kelionę pasiėmė akvarele pieštus jų portretus. O 1846 m. Catherine ir Charlesas drauge su penkiais savo vaikais, dviem auklėmis, seserimi Georgina, kambarine Ana patraukė į Genują. Štai šiuo metu Dickensų šeimoje svarbiu asmeniu tapo Georgina. Atsisakiusi galimybės sėkmingai ištekėti, ji tapo savo sesers vaikų guvernante. Catherine iš tiesų jau nebeaprėpė visų ją užgriuvusių rūpesčių. Galvos skausmai dažnėjo, depresija gilėjo, o Dickensas nė nemanė į šiuos  žmonos negalavimus žiūrėti rimtai – jis šaipydavosi iš jos, lygindavo ją su kitomis, „ne tokiomis ribotomis“ moterimis, kurių jo gyvenime atsirasdavo vis dažniau.

 

Šeimyninės idilės žlugimas

Galiausiai atsirado moteris, kuri Charleso ir Catherine vedybiniam gyvenimui, trukusiam net 22 m., padėjo tašką. Aštuoniolikmetė aktorė Elena Ternan, dirbusi vienoje iš Dickenso teatro grupių, taip stipriai sužavėjo rašytoją, kad Dikensas nuo žmonos, nebekeliančios aistros, miegamajame atsitvėrė širma. Kartą atsitiktinai į Catherine rankas pakliuvo vėrinys, skirtas ne jai... Namuose kilo barnis, po kurio moteris su vyriausiuoju sūnumi išvyko gyventi pas tėvus. Kitų vaikų Dickensas žmonai neleido išsivežti, net draudė jiems matytis su motina.

 

Geogina

Geogina
Geogina

Georgina, pakliuvusi Dickenso įtakon, stojo jo, o ne savo sesers pusėn. Ji Dickensų namuose įsikūrė būdama maždaug tokio pat amžiaus, kokio anuomet buvo jos sesuo Mary. Ir išvaizda šios dvi seserys buvo neįtikėtinai panašios.

 

Georgina rūpinosi Dickensų vaikais, o šie labai pamilo savo jauną, mielą, gerą tetulę. Vaikų tėvas taip pat buvo ja sužavėtas: „Visiškai tokia pat kaip Mary jos nepavadinsi, tačiau Georgina daug kuo man ją primena ir aš tarsi vėl persikeliu į praėjusias dienas... Kartais man sunku atskirti esamąjį laiką nuo praėjusiojo.“ Po Dickensų skyrybų Georgina tapo tiesiog nepakeičiama Charleso namuose. „Ji – geroji mūsų namų fėja, ir vaikai ją tiesiog dievina,“ – rašė Dikensas.

 

Laiškas visuomenei

Rašytojas jautė atsakomybę savo kūrybos gerbėjams. Jis negalėjo prarasti skaitytojų simpatijų, todėl, Hogarthų apkaltintas išskirtiniu dėmesiu tik jaunoms merginoms, publikavo atvirą laišką. Didelę jo dalį skyrė Georginos nekaltybei įrodyti (jis net nuvedė merginą pas gydytoją, kuris patvirtino jos mergystę). Tačiau tikslas nebuvo pasiektas: nors Dickensas atvėrė visas kortas, žmonės tik dar smarkiau pradėjo plakti liežuviais. Perskaitę laišką, Dickensui nugarą atsuko beveik visi jo draugai, pasipiktinę, kad rašytojas dėl savo skyrybų kaltino tik Catherine, vadino ją visiškai netinkama būti nei žmona, nei motina. Visuomenės spaudimas buvo toks stiprus, kad antrojo atviro laiško apie Dickenso asmeninį gyvenimą nepublikavo joks žurnalas nei laikraštis...

 

Tik Georgina ir toliau ištikimai palaikė Dickensą. Maža to, ji net 22 m. nesikalbėjo su Catherine – iki pat Dickenso mirties (1870 m.). Regis, Georgina gyveno tik vardan Charleso. Ji net palaikė draugiškus santykius su Elena Ternan, kuriai Dickensas išnuomojo namą Londone ir su kuria iki pat gyvenimo galo palaikė itin aistringus ir skausmingus santykius.

Testamentu Dikensas Georginai paliko nemažai pinigų, asmeninius dokumentus, laiškus ir brangenybes.
Nepaisant rašytojo valios, jis palaidotas ne šalia Mary – kai literatūros pasaulyje esi toks didis, po mirties paisoma visuomenės norų. Laidotuvėse nebuvo nei Catherine‘os, nei Elenos, tačiau su Charlesu Dickensu atėjo atsisveikinti daugiatūkstantinė jo kūrinių gerbėjų minia.

 

Taip pat skaitykite:

Levo Tolstojaus gyvenimo aistros

H. Murakami. Apie džiazą, maratoną ir mistišką pašaukimą

Fiodoras Dostojevskis. Lošėjo istorija

Laiškuose gyvenanti pasaka

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs