Pamatę einančią koridoriumi, pakeičia kryptį
Giedrė (vardas pakeistas – aut. past.) koronavirusu susirgo gruodžio 3 d. Nors iš pradžių jokių simptomų nejautė, po 10 dienų neteko uoslės ir skonio, atsirado sloga. Vos susirgusi, iš karto informavo darbovietę, pranešė kolegoms.
„Kolegų reakcijos buvo įvairios. Vieni visiškai nesureagavo, o kiti buvo tikrai per daug emocionalūs. Vieną kolegę net trise teko raminti, mat ji labai pyko, nes turėjo su manimi kontaktą, kai keitėsi pamaina. Stengiausi paaiškinti, kad mes laikėmės atstumo, buvome su apsaugos priemonėmis, tačiau nerimas jos ilgai neapleido. Nors sulaukdavau skambučių iš bendradarbių, kurie teiraudavosi, kaip jaučiuosi, jie baiminosi, jog netrukus grįšiu į darbą, vis ragino prasitęsti nedarbingumą, klausdavo, ar kartosiu PGR testą“, – pasakoja Giedrė.
Gruodžio pabaigoje į darbą sugrįžusi moteris pripažįsta iš kolegų iškart pajutusi psichologinį spaudimą. Giedrės ėmė vengti bendradarbiai, o vadovai net nurodė, kad geriau su COVID-19 persirgusia darbuotoja nevalgyti toje pačioje patalpoje, stengtis ją apeiti ir nebendrauti.
„Patalpos, kuriose buvau, nuolat vėdinamos plačiai atlapotais langais. Juk langai turi ventiliacijos funkciją, nebūtina atidaryti viso lango... Buvo ir tokių, kurie pakeisdavo savo ėjimo kryptį, pamatę, kad reikės su manimi susitikti koridoriuje. Vis sulaukiu klausimų, kodėl man uždarė nedarbingumą, juk galėjau dar pabūti namie. Nors jokių simptomų nebeturiu, manęs klausinėja, iš kur žinau, kad nebesergu ir neužkrėsiu kitų“, – sako Giedrė.
Vadovai net nurodė, kad geriau su COVID-19 persirgusia darbuotoja nevalgyti toje pačioje patalpoje, stengtis ją apeiti ir nebendrauti
Giedrė neslepia, kad kolegų kamantinėjimas ją trikdo ir verčia jaustis nejaukiai. Vis dėlto su bendradarbių komentarais kovoti ji net nebando, tik stengiasi paaiškinti, jog užkrėsti kitų nebegali.
„Emocijų būna visokių. Neslėpsiu, kartais suima pyktis, bet tada pagalvoju, kad žmonės tiesiog bijo ir nežino, kaip tinkamai reaguoti. Labai liūdna, kai žmogus po ligos yra diskriminuojamas ir verčiamas jaustis tarsi vaikščiojanti giltinė.
Sudėtinga su žmonėmis kovoti, kai jie nuo tavęs bėga. Bandau paaiškinti, kad nesu pavojingesnė už kitus – nedarbingume buvau beveik mėnesį, nejaučiu simptomų, laikausi atstumo, naudoju apsaugos priemones. Kartais net nebesinori aiškinti, nes tuomet tik įsiveliama į diskusiją „iš kur žinai, kad nebesergi“ ir taip įsisukama į užburtą ratą“, – pasakoja Giedrė.
Anot Giedrės, su tokiu žmonių požiūriu tenka susidurti ne tik darbe, bet ir darželyje, į kurį eina jos vaikas. Iš kitų tėvų moteris vis sulaukdavo klausimų, ar šį mėnesį tikrai ves vaiką į darželį, ar kartos testą.
Iškėlė sąlygą: arba darbas iš namų, arba mokamas testas
Jolita (vardas pakeistas – aut. past.) lengva viruso forma susirgo lapkritį. Apie ligą kolegoms iš karto buvo pranešta, tačiau bendradarbiai, turėję kontaktą, itin išsigando.
„Kol sirgau, gavau daug žinučių, visiems buvo įdomu, kaip jaučiuosi, ar sunkiai sergu, prašė papasakoti apie simptomus, – prisimena Jolita. – Dabar replikų negirdžiu, tačiau tiek šeimos nariai, tiek kolegos nenori bendrauti. Bijo, kad dar galiu juos užkrėsti.“
Esu pasidariusi antikūnų testą, bandau įrodyti, jog jau negaliu užkrėsti kitų, bet viskas veltui
Didžiausią spaudimą moteris jaučia darbe, kuriame vedėja iš karto pareiškė – arba dirbsi iš namų, arba turi pasidaryti mokamą testą tam, kad galėtum grįžti.
„Vedėja pasakė, kad dabar tavęs bijosime, nelaukiame darbe. Iki šiol dirbu nuotoliniu būdu. Esu pasidariusi antikūnų testą, bandau įrodyti, jog jau negaliu užkrėsti kitų, bet viskas veltui. Nežinau, kiek dar laiko mūsų visi bijos“, – pasakoja Jolita.
Nors situacija nemaloni, Jolita dėl tokios aplinkinių reakcijos pykčio nejaučia. Daugiausia nerimo moteriai kelia nežinomybė, kada artimieji vėl ryšis bendrauti su jos šeima.
„Iš dalies juos suprantu. Manau, trūksta informacijos apie pasveikusius žmones. Vienas sirgęs šeimos narys darėsi pakartotiną testą, jis buvo neigiamas, tačiau namiškiai netiki, galvoja, kad klaidingas. Visi visų bijo“, – sako Jolita.
Persirgusįjį diskriminuoja dėl žinių trūkumo
Psichologės I.Leonavičiūtės teigimu, apie naują, greitai mutuojantį koronavirusą žmonėms trūksta žinių, todėl, bijodami užsikrėsti, jie vengia tų, kurie neseniai persirgo. Nerimą gyventojams kelia ir dažnai kintanti informacija dėl to, kada žmogus laikomas pasveikusiu.
„Nerimą sustiprina tai, kad šiuo metu, persirgus virusu, nerekomenduojama pakartotinai atlikti testą, todėl aplinkiniams lieka neaišku, ar asmuo tikrai yra pasveikęs ir nepavojingas aplinkiniams.
Pirmosios bangos metu pavojingiausia buvo laikoma antroji savaitė, o šiuo metu teigiama, kad užkrėsti aplinkinius didžiausia tikimybė yra dar iki simptomų atsiradimo ir pirmomis dienomis jiems pasirodžius. Be to, informacija ne visada pateikiama suprantamai arba tiesiog nublanksta susirgusiųjų skaičiaus fone“, – aiškina specialistė.
Nors į I.Leonavičiūtę žmonės konkrečiai dėl šios priežasties dar nesikreipė, ji sako, kad istorijų, kaip nesergantys prisibijo persirgusių, girdi iš aplinkinių, baimėmis pasidalina ir klientai.
„Šalia kitų sunkumų klientai išsako nerimą dėl koronaviruso, dėl to, kas gali nutikti, jei susirgs, kaip greitai vėl pavyks grįžti į įprastinį gyvenimo ritmą. O jei yra persirgę, papasakoja apie aplinkinių reakcijas pasisakius, kad virusu jau sirgo, arba artimųjų prašymus nepasakoti to kaimynams, giminaičiams ar kitiems pažįstamiems“, – sako psichologė.
Anot I.Leonavičiūtės, persirgusių žmonių vengimas gali juos paskatinti jaustis atstumtais, nesuprastais, kyla pyktis, susierzinimas, prasideda konfliktai.
„Persirgusiajam gali atrodyti, kad aplinkiniai nesidomi moksline informacija apie virusą, perdėtai nerimauja. Kad to nenutiktų, svarbu suprasti, kad pandeminės situacijos neapibrėžtumas ir naujumas daugiau mažiau kelia nerimą visiems. Ne kiekvienas geba atsisijoti patikimą informaciją nuo nepatikimos, disponuoja adaptyviomis streso įveikos strategijomis, toleruoja neapibrėžtumą“, – pabrėžia specialistė.
Persirgusiam žmogui svarbu nepradėti piktintis dėl tokio aplinkinių elgesio ir pasistengti reaguoti ramiai. Psichologė pataria išmokti tvarkytis su pandemine situacija bei prisitaikyti prie kintančių aplinkybių.
„Tokio aplinkinių elgesio pagrindas yra nuogąstavimai ir baimė tiek dėl savo, tiek dėl artimųjų sveikatos. Norą saugotis papildomai gali sustiprinti priklausymas rizikos grupei dėl amžiaus, gretutinių ligų, kartu gyvenančių tėvų. Perdėtai besibaiminantiems asmenims galima nurodyti papildomos patikimos informacijos šaltinius, kada asmuo yra laikomas pasveikusiu, kada didžiausia tikimybė apkrėsti kitus. Svarbu suprasti, kad visiems ši situacija yra nauja ir kelianti iššūkių, tačiau ji nesitęs amžinai“, – teigia I.Leonavičiūtė.
Tokio aplinkinių elgesio pagrindas yra nuogąstavimai ir baimė tiek dėl savo, tiek dėl artimųjų sveikatos
Paklausta, ką mano apie darboviečių vadovų nurodymus, kai darbuotojams liepiama nevalgyti toje pačioje patalpoje, kurioje valgo persirgęs koronavirusu, psichologė sako, kad kiekvienas elgesys turi tikslą. Tačiau tikėtina, jog jie stokoja patikimos, mokslu grįstos, informacijos.
„Taip besielgdamas darbdavys siekia apsaugoti save ir kitus darbuotojus nuo galimo susirgimo. Galime jam padėti nurodydami informacijos šaltinius, pasiūlydami pasidomėti Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, kreiptis į NVSC, medikus“, – pataria specialistė.
I.Leonavičiūtės nuomone, persirgusiųjų diskriminacija priklausys nuo to, kiek žmonės bus linkę filtruoti juos pasiekiančią informaciją apie COVID-19.
„Tikėtina, kad daugėjant sergančiųjų skaičiui, bus prieinama vis daugiau patikimos informacijos apie virusą ir žmonės labiau tuo domėsis“, – teigia psichologė.
