15min tęsia straipsnių ciklą apie „blogas“ mamas. Moteris, kurios visuomeniniame gyvenime ir profesinėje karjeroje yra lyderės, tačiau šeimoje tapdavo aukomis, patiriančiomis psichologinį, fizinį, net seksualinį smurtą, žeminimus. O tada, kai nusprendė nebekentėti ir skirtis, vyrai joms pamokyti panaudojo patį skaudžiausią ginklą – vaikus.
Ar esate skaitę žodyną ir raudoję iki pasikūkčiojimo? O Justina verkė. Tame žodyne buvo smurto formų apibrėžimai. Juos skaitant moteriai atsivėrė akys ir viskas tarsi sugulė į savo vietas: ji suprato patyrusi psichologinį, seksualinį, ekonominį, kelis kartus – fizinį smurtą, o pastaruoju metu grasinimus atimti vaiko globą.
Kaip, būdama protinga ir karjeros aukštumų pasiekusi moteris, ji leido tam vykti?
Po tokių patirčių, prisitaikymo prie situacijų ir nuolatinio laviravimo susiformuoji sulaužyta.
„Augau patriarchalinėje disfunkcinėje šeimoje, kur dominavo vyro kultas, kur vyras visada teisus“, – konstatuoja Justina.
Pavyzdžiui, jos šeimos namai buvo apsupti didžiulio sodo, tačiau anūkai nusiraškyti uogų galėdavo tik seneliui leidus.
„Be to, senelis buvo narciziška asmenybė. Jis labai dažnai mirdavo. Atbėga močiutė: „Senelis miršta!“ Ir mes visi einame atsisveikinti, o jis skirsto palikimą. Aš visada gaudavau nuotraukų, kurias vėliau turėdavau grąžinti, nes seneliui pagerėdavo.
Įstrigęs ir dar vienas epizodas: ruošiuosi abitūros egzaminams, laiko, žinoma, trūksta. Į kambarį išdidžiai įžengia senelis su armonika rankose, suprask, jis man pagros, kad prasiblaškyčiau, o viskas baigiasi tuo, kad aš turiu šią jo savirealizaciją į juostelę įrašyti. Po tokių patirčių, prisitaikymo prie situacijų ir nuolatinio laviravimo susiformuoji sulaužyta“, – samprotauja Justina.
Šiandien ji žino, kad narcizai visuomenėje yra tobuli, tačiau šeimoje – žiaurūs: jie žino tavo silpnąsias puses ir tavimi naudojasi.
Kaip varlė puode
Gyvenimui su ją įvairiomis formomis terorizavusiu vyru Justina randa vienintelį paaiškinimą – varlės verdančiame vandenyje sindromas.
Olivierio Clerco pasakėčia apie varlę verdančiame vandenyje remiasi realiu fizikos eksperimentu: „Jeigu vandens šildymo greitis neviršija 0,02 °C per minutę, varlė sėdi puode ir išverda. Esant dideliam šildymo greičiui, ji iššoka ir lieka gyva.“
Būtent todėl pirmųjų psichologinio smurto ženklų Justina nepastebėjo. Mylimasis iš pradžių ją švelniai vadindavo vištuku, vėliau, lyg juokais – blondine. Negirdomis Justina praleisdavo ir tokias replikas: „Na, ką čia dabar šneki...“
Grįžusi namo po sėkmingos darbo dienos iš pradžių savo laimėjimais ji norėdavo pasidalyti su vyru. Užuot pasidžiaugęs, jis vienu sakiniu nubraukdavo entuziazmą: „Tu kieta, o aš toks nevykėlis.“
„Aš iškart suimdavau save į rankas: mano mylimas žmogus nelaimingas, o aš čia taip netaktiškai išsišokau! Puldavau guosti ir gilintis į jo situaciją“, – prisimena Justina.
Po sunkios, įtemptos dienos, kai viskas slysdavo iš rankų, ji irgi bandydavo išsipasakoti vyrui, bet supratimo nesulaukdavo.
„Tu tokia nevykėlė“, – tėkšdavo į akis ir dar labiau sumenkindamas primindavo ankstesnes mano nesėkmes“, – dėsto Justina.
Viskas po truputėlį kapsi, blogas dienas keičia geros, tačiau vieną dieną net jomis imi jausti įtampą.
Tačiau šie debesys būdavo sklaidomi taikiomis ir linksmomis dienomis su draugais ir bičiuliais, kai jautiesi tiesiog normali šeima.
„Viskas po truputėlį kapsi, blogas dienas keičia geros, tačiau vieną dieną net jomis imi jausti įtampą, kol vieną dieną įtiki, kad kažkas su tavimi iš tikrųjų negerai. Pradedi abejoti savimi kaip žmogumi“, – patirtimi dalijasi Justina.
Nereikėjo nei atleisti, nei sugrįžti
Vieną dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus Justiną pasiekė žinia apie staigią tėvo mirtį. Tuo metu ji laukėsi sūnaus. Tačiau mylimo vyro sunkią valandą šalia nebuvo. Justina vėl turėjo būti supratinga ir vyro elgesį pateisinti „sunkia jo situacija“.
Poros santykiai šlijo, kol galiausiai vyras kone Naujųjų išvakarėse paskambino Justinai į darbą ir pareiškė, kad jam nereikia nei jos, nei nešiojamo kūdikio.
„Meilė praėjo, ir aš nusiplaunu. Mūsų visuomenėje tai normalu ir visai nekenkia vyro reputacijai“, – įsitikino Justina.
Ji sūnų gimdė palaikoma draugės, kuri gimdykloje atliko vyro pareigą – padėjo, moraliai palaikė, visą laiką buvo greta. Sūnui Justina suteikė savo pavardę.
Šį laiką moteris prisimena kaip košmarą – jautėsi sugniuždyta. Naujagimis buvo itin neramus ir nuolat verkdavo. Nutildavo tik ant mamos rankų.
Meilė praėjo, ir aš nusiplaunu. Mūsų visuomenėje tai normalu ir visai nekenkia vyro reputacijai.
Sudėtingą periodą jai padėjo ištverti kaimynai, artimieji ir draugai. Šalia gyvenanti daugiavaikė šeima mielai paglobodavo Justinos sūnų. Atokvėpio valandėlėmis ji baigė masažų kursus, nes jų reikėjo atpalaiduoti vaiko raumenims. Be to, savanoriavo paauglius mokydama lyderystės įgūdžių.
„Buvau tobulai susidėliojusi savo gyvenimą, atgavusi jėgas ir pasitikėjimą savimi. Pamatęs mane tokią vyras panoro sugrįžti, o aš, galvodama, kad vaikui reikia tėvo, jį priėmiau. Ir tai buvo didžiausia mano klaida: atleisti nereikėjo, sugrįžti nereikėjo“, – neabejoja Justina.
Teko finansiškai atsiskaityti
Iš sostinės senamiesčio Justina su sūnumi persikraustė į vyro namus užmiestyje. Rūpinosi namo rekonstrukcija ir visu šeimos ūkiu. Remontuojant virtuvę maistą gamino garaže, tačiau jos pastangos nebuvo nei pastebimos, nei juo labiau vertinamos.
„Jei tu bent šiek tiek daugiau pasistengtum. Na, koks tu tinginukas: šitiek grybų miške nesurinkta, obuoliai gi pūva“, – tokius priekaištus girdėdavo Justina, nors grybams yra net alergiška.
„Jėzau, juk aš stengiuosi!“ – galvodavau mintyse. Buvau karjeristė, o ne lysvių ravėtoja ar virėja. Tačiau dariau ir tai, nes juk galima šiek tiek pasistengti. Kai esi ambicingas, gali pasistengti ir darže“, – svarsto moteris.
Ji buvo vaiko priežiūros atostogose ir tais ekonominio klestėjimo laikais gavo gerą išmoką. Todėl paskola, kurią būstui senamiestyje buvo pasiėmusi dar iki nekilnojamojo turto kainų šuolio labai geromis sąlygomis, Justinos pečių neslėgė.
„Tačiau vyras mane primygtinai įtikinėjo, kad nėra prasmės mokėti palūkanų, kad išnešu iš šeimos pinigus. Dvi savaites mane virkdė, apeliuodamas, kad juo nepasitikiu, kol galiausiai sutikau leisti jam sumokėti likusią dalį paskolos, kurią įforminome kaip pusės buto pardavimą jam. Aš galėjau pati mokėti, tai buvo mano namai, bet jis padarė mane nuo jo priklausomą. Tik dabar žinau, kad tai – ekonominis smurtas“, – kalba Justina.
Dvi savaites mane virkdė, apeliuodamas, kad juo nepasitikiu, kol galiausiai sutikau leisti jam sumokėti likusią dalį paskolos.
Ji patyrė ir kitą ekonominio smurto formą. Trečiaisiais vaiko priežiūros metais jokių išmokų ji negavo – šeimos išlaikymu rūpinosi vyras: „Tačiau aš jam į Excelį turėdavau suvesti visas išlaidas ir sudaryti taupymo planą. Ir, žinokite, sėdžiu ir rankioju, nes gi ponui reikia atsiskaityti.“
Kaltė dėl sūnaus
Vyras tolydžio įtikino Justiną, kad ji nieko verta. Kartais prieš ją naudodavo seksualinį smurtą, o fizinį – prieš vaiką, kurį nuo kūdikystės vadino mažu niekšeliu.
„Vaikas turėdavo prisitaikyti prie tėčio. Naktimis verkdavo, todėl buvo išgrūstas į kitą kambarį. Kartą ožiavosi ir nesivalė dantų, tuo trukdydamas tėčiui žiūrėti televizorių. Viduržiemį tėvas jį basą, su pižamyte išvarė į terasą.
Kartą išmetė vaiką miške, nes automobilyje triukšmavo. Yra užsukęs ausį taip, kad sūnus kojomis žemės nesiekė. Lupo ir diržu. Ir tose situacijose aš sutrikdavau, nes jau visiškai nepasitikėjau savimi. Galvodavau, gal tikrai sūnui reikia griežtesnės rankos. Gal vyras teisus, o aš per minkšta?“ – pasakoja Justina.
Tačiau po tokių incidentų ją kankindavo klaikios moralinės kančios, kad neapgynė savo vaiko.
„Dabar, kai vėl esu atsistojusi ant kojų ir lyginu save su anąja savimi, negaliu suprasti: kaip aš galėjau? Košmariškai save graužiu - viską suknisau, nes leidau tam vykti“, – kalba Justina, pabrėždama, kad šis gyvenimas virė gerbiamo įmonės vadovo, visuomenėje pripažinto, malonaus žmogaus namuose.
Šiuo metu Justinos sūnui 10 metų. Prieš metus berniukas įkalbėjo mamą dalyvauti mitinguose prieš smurtą prieš vaikus, „kad tėtis daugiau ausies niekada nesuktų“.
„Vakare televizijos programose atsisuko visas žinių laidas, kad įsitikintų, jog tėtis jį tikrai matė, mat mėgsta žiūrėti žinias“, – prisimena Justina.
Koks jausmas būti laimingai?
Vieną rytą atsisėdusi ant lovos krašto Justina peržvelgė asmenines nuotraukas telefone: „Žiūrėjau į kelerių metų senumo fotografijas, kur šypsausi ir šviečiu, ir galvojau: koks jausmas būti laimingai? Kas tai yra? Naujausiose nuotraukose lūpomis irgi šypsausi, bet akys liūdnos. Jaučiausi prislėgta, sulaužyta, be savigarbos ir savivertės. Šiukšlė.“
Praėjo ketveri bendro gyvenimo metai. Santykiai, beje, nebuvo oficialiai įteisinti, nes Justina „vis nepakankamai stengėsi, kad ją vestų“.
Justina jautė, kad ne apie tokį gyvenimą svajojo, tačiau ką nors keisti trūko ryžto.
Sukti skirtingais keliais pirmasis pasiūlė būtent vyras, paaiškinęs, kad trokšta meilės kaip kine. Justinai su sūnumi jis liepė išsikraustyti – juodu grįžo į butą senamiestyje.
Jaučiausi prislėgta, sulaužyta, be savigarbos ir savivertės.
„Turbūt tai yra geriausias dalykas, kurį jis dėl manęs padarė. Daug laiko ir pinigų investavau į psichologinius kursus, kad iškuopčiau visą tą savyje glūdintį mėšlą. Bet žinote, kai turi daug mėšlo, gerai viskas auga“, – šypsosi naują gyvenimą pradėjusi moteris, šiuo metu vadovaujanti įmonei.
Apskundė kaip blogą mamą
Jausdama moralinę kaltę aukščiausią prioritetą Justina skyrė būtent sūnui.
„Noriu, kad jis pamatytų, koks gražus pasaulis“, – sako ir neslepia, kad dėl vaikystėje patirtų traumų ir komplikuotų tėvų tarpusavio santykių mažametis turėjo rimtų psichologinių problemų, yra kalbėjęs net apie savižudybę.
Sunkiai jis pritapo ir valstybinėje mokykloje, todėl Justina nusprendė jį leisti į privačią.
Dalis sūnaus išlaikymo tėvui yra priteista turtu – buto dalimi, kuri priklausė tėvui, kai jis padengė būsto paskolą. Be to, vyras kas mėnesį moka 50 eurų išmoką.
„Pabrangus sūnaus mokslams paprašiau padėti padengti susidariusį skirtumą, juk paskutiniai metai pradinėje mokykloje“, – sako Justina.
Matyt, tai vyrą baisiai papiktino. Norėdamas pamokyti buvusiąją, jis kreipėsi į vaiko teisių specialistus ir apskundė Justiną kaip blogą mamą.
Atimti vaiko neskubėjo
„Iš streso man per savaitę nuslinko pusė plaukų“, – neslepia Justina.
Tuo metu žiniasklaida ir socialiniai tinklai sprogo nuo kauniečių Kručinskų vaikų atėmimo skandalo. Justina jautėsi pasmerkta netekti sūnaus.
Tačiau ji susidūrė su visai kitokia realybe. Psichologai atskirai apklausė ją, vyrą ir vaiką. Maloniai ir profesionaliai. Vėliau namuose apsilankė situacijos vadybininkė ir socialinė darbuotoja. Per posėdį buvo pateiktas pagalbos šeimai planas, paskirta mediacija.
Dalijamės asmenine patirtimi ir mokomės būti stipresnės už agresiją.
Justinai rekomenduota psichologo pagalba ir lankyti smurtą patyrusių moterų grupę Vilniaus miesto socialinės paramos centre.
„Likau nustebinta: joje susirinko viduriniosios klasės atstovės, moterys, kurias terorizuoja vyrai, kurios vaiko teisių tarnyboms apskųstos kaip blogos mamos. Dalijamės asmenine patirtimi ir mokomės būti stipresnės už agresiją, kitaip reaguoti į iššūkius. Psichologė mums paaiškino, kad vyrams smagu mus kankinti ir provokuoti. Tačiau mes turime nepasiduoti ir būti atsparios“, – pasakoja Justina.
Grupės lankytojos greitai tapo draugėmis ir feisbuke: „Esame viena kitos palaikymo komanda.“
Ginklas mamoms palaužti
Justinai įstrigo vienos grupės narės išvada po susitikimo.
„Išklausius mūsų istorijų jai net veidas nušvito. Sako: „Moterys, mano vyras nusikaltėlis ir alkoholikas. Jis ateina, aš kviečiu policiją ir jį išveža. O ką jums daryti su savo pinigais ir įtakingais vyrais?! Laimė, mes nei įtakos, nei pinigų neturime, todėl man viskas paprasta, esu iš jūsų laimingiausia.“ Ir jos žodžiuose yra labai daug tiesos“, – susimąsto Justina.
Jos nuomone, Žemaitės marčios laikai dar toli gražu ne praeityje.
„Savo istorija dalinuosi tam, kad moterys atpažintų smurto simptomus ir veiktų. Ir kad žinotų, kad ne jos vienos patiria smurtą. Kad jo mūsų visuomenėje dar labai daug, todėl kiekviena turime užduoti sau klausimą, kodėl leidžiu su manimi taip elgtis? O po to ieškoti sprendimų, ką galima padaryti, kad situacija pasikeistų.
Niekas mūsų negerbs, jei negerbsime savęs pačios. Pakeisti pasaulį galima tik pradedant nuo savęs. Jei nebesitaikstančių su smurtu atsiras vis daugiau, pradės keistis ir visuomenės požiūris į smurtą ir vyriškumą. Tylėdamos skatiname vyrus nusikalsti, o tai mato mūsų vaikai, kurie iš mūsų mokosi. Tačiau mes iškreipiame jų pasaulį“, – samprotauja Justina.
Vyras gali nakčiai viešbutyje išleisti 400 eurų, bet tiek pat skirti mėnesiui vaikams išlaikyti jau neturi galimybių.
Ji jau susipažino su ne vienu skyrybų procesu ir visi jie parašyti lyg pagal tą patį scenarijų.
„Vyrai vaikus naudoja kaip ginklą mamoms palaužti. Vaikai papirkinėjami – mama spaudžiama ir šantažuojama. Tada prasideda ekonominis smurtas ir didžioji neteisybė: vyras gali nakčiai viešbutyje išleisti 400 eurų, bet tiek pat skirti mėnesiui vaikams išlaikyti jau neturi galimybių.
Dvigubi standartai taikomi mamoms ir tėčiams, nes mama gali viskuo pasirūpinti, o tėtis nusiplauna atsakomybę. Ir man labai keista, kad mes tai – barakudos, o kas tada jie, tie milijonieriai, mokantys 50 eurų vaiko išlaikymui per mėnesį, nes labai gerai tą kalę (vaikų motiną) per skyrybas padarė“, – retoriškai klausia Justina.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
